Kvailumas yra tarsi užkrečiama liga, perspėjo Šekspyras, todėl svarbu atidžiai rinktis aplinką, kuria save apsupi – ypač žmones su kuriais bendrauji. Bet kaip žinoti, ko vengti? Ir ar tikrai to reikia?
Išsiaiškinkime, kas tiksliai pasireiškia kvailumu ir kaip tai gali trukdyti džiaugtis gyvenimu ne tik tiems, kurie bendrauja su tokiu žmogumi, bet ir jam pačiam.
Kvailys tik kalba, bet nesiklauso
Bet koks bendravimas reiškia dialogą, o subrendęs žmogus, dažniausiai, supranta, kad tai yra keitimosi informacija būdas. Mainai. Žinoma, esama situacijų kai žmogui reikia išsikalbėti – taip nutinka visiems. Bet jei kalbame apie patologinį „solo“, kai pašnekovas neturi galimybės įterpti bent žodžio, o juo labiau – ką nors pasakyti, turime reikalą su kvailiu, kuris nesuvokia, kad klausymasis yra svarbus gyvenimo patirties įgijimo šaltinis.
Kvailas žmogus, net erdvėje pilnoje svetimų žmonių, siekia stovėti ant pjedestalo
Iš karto patikslinkime – yra ypatingos, „garsios“ charizmos pilni asmenys – tačiau tokiais atvejais nekyla klausimų, pavyzdžiui: „Gal jis kvailys?“. Kalbu ne apie juos, o apie tuos kvailus žmones, kurie gilumo ir prasmės trūkumą dažnai pakeičia intensyvumu.
Įsivaizduokite: restoranas, silpnos šviesos, žmonės šnekučiuojasi, kažkas dirba prie nešiojamojo kompiuterio, kažkas rengia ramų romantišką susitikimą. Ir staiga tarp šio jaukaus triukšmo – nepaprastai garsus ponios balsas, pasakojantis pašnekovui savo asmeninio gyvenimo detales. Ir jau niekas iš susirinkusiųjų negali likti nuošalyje.
Mes nenorime klausytis, juolab kad tai neįdomu, kvaila, plokščia… Bet taip veikia mūsų smegenys: turime atkreipti dėmesį į aštrius garsus, nes nuo to gali priklausyti tolesnis mūsų gyvenimas. O dabar visas restoranas skirtas skyrybų detalėms…
Vienišiems laimingiesiems, turintiems nešiojamąjį kompiuterį, pasisekė – jie turi ausines ir, žvilgterėję į garso režimo pažeidėją, skuba išnarplioti laidus. Pora greitai susimoka ir bėga: jiems viskas dar tik prasideda, o kitų žmonių skyrybos – itin netinkama tema. Ponia užsisako daugiau vyno, jos balsas tampa vis garsesnis. Ir net tie, kurie sėdi terasoje, turi „susipažinti“ su jos kvailumu…
Kvailys nepaiso kito žmogaus poreikių
Ar jam tai įdomu? Ar jis pavargęs? Gal jam reikia kažkur išeiti, bet jis tiesiog negali sulaukti tinkamos pauzės? Kvailiui tai neįdomu. Per vieną kvėpavimą toks žmogus užpildo visą erdvę. Ypač sunku su tuo susitaikyti subtiliems žmonėms, kurie bijo įžeisti, pasirodyti netaktiški.
Nebūtinas grįžtamasis ryšys byloja apie infantilų pasitikėjimą savimi. Tokie pašnekovai yra tarsi empatija dar neapdovanotas vaikas, negalintis suprasti, kad motinai nusibodo tempti jį rogutėmis aštuonioliktą kilometrą.
Kvailas žmogus visko bijo
Nuolatinės saugumo ir komforto zonos paieškos trukdo evoliucijai. Bet kuris gyvas šios evoliucijos protas yra alkanas ir randa būdų, kaip savarankiškai sutikti su savo baimėmis arba paprašyti pagalbos. Kvaila leisti asmeninėms baimėms valdyti savo gyvenimą.
Be abejo, kai žmogus puola į mūšį, nepasverdamas rizikos ir savo jėgų, tai taip pat nėra sektinas pavyzdys, tačiau, vis tik, atlikdamas kokį nors veiksmą, žmogus įgyja patirties, net jeigu ji ir neigiama – juk tai gali tapti išmintimi. O kokią patirtį ir išmintį turi žmogus, kuris lieka tarp keturių sienų ir iš nuobodulio eksperimentuoja tik ieškodamas geriausio televizijos kanalo?
Kvailys neabejoja savo požiūriu
Pažvelkite į bet kurią mokslo sritį – idėjos, bėgant laikui, nuolat kito, transformavosi ir evoliucionavo. Kažkas buvo laikomas tikru, neginčijamu, o tada, netikėtai, vienas atradimas apvertė visą žinių sistemą aukštyn kojomis, o praeities įsitikinimai per vieną dieną virto giliais kliedesiais.
Be to, sustabarėjęs mąstymas, kai žmogus negeba būti lankstus ir atsižvelgti į naujas žinias, yra tiesioginis kelias į Alzheimerio ligą – tai sako šiuolaikiniai tyrimai. Bet kas žino, gal jie, kažkada, bus paneigti…
Kvailam žmogui egzistuoja tik dvi spalvos: juoda ir balta
Kategoriškas požiūris, ypač padaugintas iš užsispyrimo, yra dar vienas kvailumo ženklas. Pustonių, konteksto ir situacijos neatpažinimas – tai tikrai nebūdinga protingiems žmonėms.
Šis tekstas yra šio suskirstymo pavyzdys. Skirstyti žmones į kvailius ir protingus yra labai kvaila. Juk kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir savo patirtį, kuri lėmė tai, kad šiame gyvenimo etape žmogus kalba tik apie save, negeba empatiškai bendrauti su pašnekovu ar yra pagautas baimių.
Kiekvienas iš mūsų, kartais, gali elgtis kvailai, todėl geriausia, ką galime padaryti, tai atkreipti dėmesį į savo vidinį gyvenimą ir suteikti maksimalų geranoriškumą mus supančiam pasauliui.
Taip pat skaitykite: