Kai kolega per susirinkimą staiga pradeda elgtis kaip trimetis arba 60-metė mama ginčijasi ir priešinasi lyg paauglė, dažnai pagalvojame: “Ji/jis elgiasi kaip vaikas.” Kodėl mes elgiamės vaikiškai? Kodėl vaikas mumyse kartkartėmis prabunda? Šiame straipsnyje paaiškinsime, ką daryti, jei „kelionės“ į tolimą praeitį trukdo dabarčiai.
Kas verčia suaugusiuosius elgtis vaikiškai?
“Neseniai per susirinkimą buvo aptariamas pradėtas projektas. Kolega argumentuotai, be nereikalingų emocijų pažymėjo sėkmes ir trūkumus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti ateityje. Ir tada kita kolegė paraudo ir beveik su ašaromis ėmė įrodinėti, kad viskas buvo gerai, kad tai ne jos kaltė. Kitą dieną ta pati moteris per susitikimą su klientu elgėsi panašiai. Vadovas uždraudė jai eiti į susitikimus su klientais, kad nedarytų gėdos skyriui”, – prisimena 34 metų Urtė.
Kartais vaikas mumyse pasireiškia ganėtinai tinkamai, reakcijos būna nepavojingos, tačiau kartais jos kenkia ne tik mums patiems, bet ir kitiems – kaip aprašytuoju atveju.
Neadekvatus emocijų rodymas įprastoje situacijoje rodo, kad žmogus atsidūrė jam skausmingame kontekste. Staiga emocija tampa didesnė už situaciją. Suveikia koks nors trigeris – žodis, intonacija, žodžių junginys ar frazė. Arba kalbantysis gali būti panašus į ką nors. Štai tada ir paleidžiame savo „laiko mašiną“.
Kiekviename iš mūsų yra vaikiška dalis, tačiau yra dar dvi – suaugusiojo ir tėvų dalis. Priklausomai nuo aplinkybių, laiko ir vietos, mes persijungiame iš vieno vaidmens į kitą. Viena ar kita situacija suaktyvina mumyse esantį Tėvą, Suaugusįjį ar Vaiką.
Tai priklauso nuo to, kokią skaudžią vietą mūsų psichikoje iškelia tam tikra istorija, ir nuo to, kokia vidinė būsena tuo metu yra energingesnė. Tas pats žmogus tam tikromis aplinkybėmis gali išlaikyti suaugusiojo vaidmenį, o kai kuriose traumuojančiose situacijose gali “pereiti” į vaiką – išsigandusį, sužeistą, bejėgį, apleistą ir vienišą.
Nors prieš minutę vidinis vaikas buvo atsipalaidavęs ir patenkintas, jis tarsi keliauja laiko mašina atgal į tą labai suaktyvėjusią skausmingą situaciją. Kiekvieną kartą, kai kas nors jam ją primena, jis atkuria tuomet patirtus jausmus. Visos traumuojančios ir neišgyventos, “užantspauduotos antspaudo vašku” situacijos sudarys trumpąsias jungtis praeityje. Ir jei jos suveiks ateityje, mes vėl ir vėl prie jų sugrįšime. Ir toks scenarijus kartas nuo karto kartojasi.
Tai reiškia, kad kadaise šalia nebuvo reikšmingo suaugusiojo, tėvų, kurie būtų apsaugoję jį nuo jausmų perspaudimo ir padėję juos išgyventi, apsaugoję vaiko psichiką nuo traumavimo. Vaikus skaudina ne tiek pati trauma, kiek kontakto ir būtino poreikio patenkinimo trūkumas. Tai itin svarbu tokiose situacijose, kai dar negali to padaryti pats ir reikia, kad tai padarytų suaugusysis. Arba, atvirkščiai, artimas suaugusysis pats pasirodė esąs grėsmė.
3 SVARBIOS DALYS
Ego būsenos teoriją: vaikas, tėvas, suaugęs – sukūrė Eric Berne. Jis teigė, kad šios būsenos yra kiekviename iš mūsų, tačiau tam tikra dalis pasireiškia stipriau, o kita – rečiau.
Mums reikia visų trijų būsenų, kad galėtume gyventi. Kiekvienam žmogui reikia globos, ribų ir saugumo, kurį suteikia Tėvas. Mums reikia socialiai prisitaikyti, o be kompromisų tai neįmanoma, turime prisitaikyti prie situacijos ir žmonių. Ir kiekvienam reikia kūrybiškumo, kitaip išsenkame. Taigi mums reikia Prisitaikančio vaiko, kad galėtume socialiai bendrauti. Ir kiekvienam reikia Laisvo Vaiko, nes mums reikia tenkinti poreikius ir kūrybiškai įgyvendinti savo paskirtį. Ir mums reikia Suaugusiojo, kad galėtume analizuoti, priimti sprendimus, tobulėti ir siekti geriausių rezultatų.
Svarbu atpažinti visas šias dalis savyje. Kai mums kyla grėsmė – pavyzdžiui, esame pervargę, pavargę, vidinis rūpestingasis Tėvas sako: “Padaryk pertrauką, pailsėk, atsikvėpk”.
Tarkime, vidinis Vaikas nori įgyvendinti svajonę ir lankyti meno kursus. Tačiau vienas “vaikas” nieko nepasieks, nebent įsikiš vidinis Tėvas ir pasirūpins, kad “vaikas” nueitų į kursus, antraip mums lemta amžinai to norėti ir dėl to nusivilti. Tačiau kurie iš jų yra tinkami? Čia įsijungia Suaugusysis, kuris renka informaciją, tikrina, ar visi kursai tinka, ar jie atitinka “Vaiko” poreikius. Prisitaikančiam Vaikui reikės užmegzti kontaktą su mokytoju, mokinių grupe. Prižiūrintis Tėvas patikrins, ar kursai nėra apgaulingi, ar jie saugūs.
Gerai, jei visas trijų Ego rinkinys yra pakankamai išvystytas. Tačiau kartais tėvai ir suaugusieji mumyse yra nepakankamai „maitinami“, neugdomi.
Tokie žmonės nemoka savimi pasirūpinti ir, nepaisydami nuovargio ir išsekimo, toliau dirba. Rūpestingas vidinis Tėvas nepasiūlys jiems pailsėti ir išgerti puodelį arbatos, o Suaugusysis nepasiūlys kito optimalaus problemos sprendimo varianto.
Tokie žmonės dar vaikystėje išmoko gauti tėvų dėmesio per stiprią stimuliaciją, kartais labai griežtą bendravimą. Galioja dėsnis: tegu geriau būna tam tikra stimuliacija, paglostymai ir prisilietimai nei jų nebuvimas. Štai kodėl kai kurie vaikai bet kokia kaina siekia dėmesio, net jei galiausiai juos apšaukia ar subara. Dažnai žiaurūs jėgos žaidimai, smūgiai – tik ilgesys ir verksmas dėl “nepakankamai paglostyto”, “nepakankamai mylimo” vaiko. Vaikų psichika plastiška, ji vis tiek prisitaikys. Tačiau vaikas neišsiugdys savyje rūpestingos tėvų dalies, jis ją kažkaip pakeis, remdamasis vaikiškomis idėjomis. Galbūt jis užaugs ir nesugebės savimi pasirūpinti, užsikraus sau padidėjusius įsipareigojimus, kurie viršija jo galimybes. Jis vis nusistatys kartelę, kurios niekada nepasieks.
KADA VAIKIŠKUMAS YRA TINKAMAS?
Kai sakome: “Jis elgiasi vaikiškai”, šią frazę pagardiname skirtingomis intonacijomis ir emocijomis. Tai gali būti ironija, sarkazmas, pasipiktinimas, apstulbimas, džiaugsmas. Ir net pavydas.
Tikriausiai kai kuriems iš mūsų teko matyti suaugusį dėdę ar tetą, bėgančius gatve ir mėtančius, kaip mokinukas, portfelį. Arba šokinėjantį, kaip vaikas, per balas. O kartais matome suaugusią moterį, kuri staiga puola į isteriją, tarsi kaprizingas vaikas, nes vyras atsisako nupirkti jai brangų daiktą. Gali būti, kad ji paprasčiausiai įstrigo vaikystę primenančioje situacijoje ir “guma” grįžo į praeitį, kai tėvas nenupirko jai trokštamo žaislo. Ir dabar ji stovi prieš vyrą, iš tikrųjų kreipdamasi į savo tėvą. Galbūt ji to net nesuvokia ir pati stebisi, kas jai atsitiko.
Jei vaikas kažkada šalia neturėjo/nematė adekvataus suaugusiojo, analitinė dalis gali likti “mažojo profesoriaus” lygio. Tai 6-7 metų amžius, kai vaikas užtikrintai pasakoja, kaip veikia pasaulis, jis turi savo filosofiją ir pamaldžiai ja tiki. Stebimės, kaip atsitinka, kad suaugusieji įsivelia į finansines machinacijas, priima neapgalvotus sprendimus. Taip atsitinka todėl, kad suaugusysis yra įstrigęs vaikiškoje būsenoje.
Darbe kiekvienas norėtų susidurti su adekvačiais suaugusiaisiais. Todėl kaprizingumas darbo reikaluose nėra nei patvirtinamas, nei skatinamas. Vadovai pirmenybę teikia dalykiniams santykiams: pasakyta – padaryta, paprašyta – atsakyta. Tačiau egzistuoja hierarchijos dėsniai. Viršininkas stovi aukščiau, ir normalu, kad pavaldiniai nori iš jo tėviškos globos. Šiuolaikinis vadovas privalo būti bendraujantis, empatiškas, supratingas, nes to reikalauja hierarchijos dėsnis. Jis „iš viršaus“ turi suprasti pavaldinį labiau nei pavaldinys „iš apačios“. Kaip sakoma, vadovai turi gerbti savo pavaldinius, bet neprivalo jų mylėti.
Vis dėlto tam tikroje koordinačių sistemoje būtina būti vaikais ir parodyti nuoširdžią vaikišką nuostabą. Ar galite įsivaizduoti mokslininką, kuris nenorėtų, kaip vaikas, viską sužinoti? Bet kokia mokslinė veikla neįmanoma be natūralaus Vaiko, be jo saviraiškos. Tačiau taip pat neįmanoma parašyti mokslinio straipsnio be struktūros, kurią nustato vidinis Tėvas. Jei nėra Tėvo, nėra ir struktūros. Suaugęs žmogus sukurs logines sąsajas tarp skirtingų mokslinio straipsnio dalių, išanalizuos duomenis.
Suvokti savyje visas tris dalis, suprasti jų vertę, ugdyti jas – šis gebėjimas suteiks puikių išteklių asmeniniam augimui ir gerovei. Jei fiksuoju savyje netinkamą trijų Ego būsenų pasireiškimą, tik nuo manęs priklauso, ar noriu žaisti šiuos žaidimus, ar ne. Ar noriu dėl to prarasti taškus, ar noriu kitokios gyvenimo kokybės? Ir tada verta pagalvoti, ar turėčiau apie tai paskaityti kokią nors knygą, ar eiti į mokymus, ar į psichoterapiją. Bet kokia savianalizė yra labai naudinga. Viskas, ką įliesime į „saviugdos malūną“, turės poveikį. Suprasite, ar kažkas yra negerai, o tai yra pirmas žingsnis kitokio gyvenimo link.
Tačiau neturėtumėte savęs smerkti ir barti už kitokias savastis. Atleiskite sau bet kokias Ego būsenos apraiškas, nes jos visos yra natūralios ir dažnai nesąmoningos. Negalime jų sau uždrausti. Tegul tai buvo kažkas neadekvataus, bet anksčiau ar vėliau mes, jei norėsime, išmoksime bet kokią apraišką panaudoti gėriui. Galiausiai visi žmonės turi stipriųjų ir silpnųjų pusių ir sugeba prisiimti atsakomybę, priimdami save visose apraiškose. Norint pakeisti netinkamą apraišką, pirmiausia reikia ją suprasti ir priimti.