Smurtas šeimoje yra paplitęs reiškinys. Daugelis aukų net nežino, kad tai, kas vyksta, nėra normalu.
Smurtas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis, finansinis ir seksualinis. Apgaulė, skaudinantys žodžiai, dirbtinai sukurtos beviltiškos situacijos ir ignoravimas taip pat yra smurto atmainos.
Psichologė Susan Elliott daugelį metų pati kentė smurtą, o dabar ji padeda kitiems nutraukti toksiškus santykius. Pateikiame jos istoriją ir asmenine patirtimi pagrįstus patarimus.
ASMENINĖ PATIRTIS
Buvau praktiška ir apsiskaičiusi, turėjau aukštą intelekto koeficientą ir gerą išsilavinimą, tačiau nežinojau, kad smurtiniai santykiai nėra mano kaltė. Nuo 13 iki 30 metų susitikinėjau su smurtautojais. Tai buvo ilgi ir baisūs metai. Nuo pat vidurinės mokyklos laikų visi mano santykiai buvo toksiški.
Tik bėgant metams supratau, kad vyras, kuris muša moterį, grasina ar net apsimeta, kad grasina, yra tiesiog bailys.
Kritika, kontrolė ir kaltinimai išliko nepakitę. Prisimenu, kaip pirmasis berniukas aštuntoje klasėje sukritikavo mano drabužius. Antrasis įžeidinėjo mane visų akivaizdoje. Kai psichologinio smurto etapas baigėsi, jie abu ėmė mosikuoti rankomis.
Smurto šeimoje auka tapau dėl kelių priežasčių:
- Daug ko nežinojau.
- Tai buvo mano komforto zona.
- Mano savivertė buvo labai žema.
- Neturėjau asmeninių ribų.
- Nežinojau, kaip pakeisti situaciją.
KĄ REIKIA ŽINOTI?
Kalbėsiu apie pirmąjį punktą – ko aš nežinojau. Jei kas nors, ką pažįstate, yra smurtautojas arba patiria smurtą, papasakokite jam apie tai arba leiskite perskaityti šį straipsnį.
Taigi, ko aš nežinojau:
- Niekas neturi teisės pakelti rankos
Kai man buvo 30 metų, išgirdau psichologą sakant: “Niekas neturi teisės tavęs mušti, kad ir ką darytum ar nedarytum.“ Jo žodžiai man buvo tarsi apreiškimas. Niekas man to niekada nebuvo sakęs, o visi, kuriuos buvau sutikusi, elgėsi visiškai priešingai.
- Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo veiksmus
Smurtautojai man sakė, kad dėl visko kalta aš, ir aš jais tikėjau. Užaugau su smurtautojais. Mama sakė, kad vedu ją iš proto ir kad ji mane muša dėl mano paties gerovės, mano broliai ir seserys taip pat buvo grubūs. Po psichoterapijos kurso išdrįsau mamos paklausti, kodėl ji taip su manimi elgėsi. Išgirdau tokį atsakymą: “Tave buvo sunku auginti”.
- Nėra jokios slaptos formulės, kaip sustabdyti smurtą
Buvau įsitikinusi, kad mano elgesys iššaukia prievartą ir jei elgsiuosi teisingai, ją galima sustabdyti. Taip mąsto visos aukos, tikėdamos, kad jei padarys smurtautoją laimingą, jis pasikeis. Jos pradeda galvoti apie įvairius būdus, kaip “patobulinti” savo elgesį ir išvaizdą, galvodamos: jei būčiau aukštesnis (žemesnis), ne toks storas, kvailas, drovus, viskas būtų kitaip. Iš tikrųjų aukos yra kritikuojamos, įžeidinėjamos ir ignoruojamos nepaisant nieko.
- Bus tik blogiau
Aš nusprendžiau išeiti tik tada, kai smurtas persimetė į mano vaikus ir šunį. Vieną vakarą mano vyras grįžo namo vėlai vakare, rado žaislą ant grindų ir pažadino ketverių ir penkerių metų vaikus, kad šie susitvarkytų. Kitą naktį jis apvertė visus namus aukštyn kojomis, kad rastų ką nors ne vietoje gulintį.
Tada vėl pakilo į viršų pažadinti vaikų. Neleidau jam to daryti: tiesiog atsiguliau ant grindų prie vaikų kambario durų ir pasakiau jam, kad neleisiu. Jis mane atitraukė nuo durų ir nustūmė nuo laiptų. Nukritau ir stipriai susitrenkiau, akis buvo patinusi.
Išgirdęs mano riksmus atbėgo šuo ir puolė jį. Mano vyras sugriebė šunį, apjuosė jam kaklą diržu ir pakabino ant kopėčių.
Vos spėjau jį išgelbėti. Mano vyras sustojo tik tada, kai pastebėjo, kad mano akis visiškai patinusi ir ja nieko nematau. Traumatologijos skyriuje gydytojai nepatikėjo, kad nukritau pati.
Tik išpuoliai prieš mano vaikus ir šunį bei sunkus sužalojimas privertė mane išvykti. Dabar smurto artimoje aplinkoje aukoms sakau: negalima būti kantriai ir tikėtis geriausio. Toliau bus tik blogiau.
- Smurtautojo gailestis nenuoširdus ir trumpalaikis
Kiekvienas smurtautojas sako: “Atsiprašau”, o paskui elgiasi taip, tarsi jokio atsiprašymo nebūtų buvę. Tačiau auka nori tikėti šių žodžių nuoširdumu ir tikisi, kad po partnerio atgailos jos gyvenimas pasikeis.
Smurtautojai žino, kaip atrodyti nelaimingais, žino, kada “įjungti” gailestį ir kaip „paspausti“ gailestį. Jie gali būti žavūs, dovanoti dovanas ir rengti vakarėlius, bet tai netruks ilgai. Vienintelis būdas apsaugoti save ir savo artimuosius – išeiti ir niekada negrįžti.
- Šios kovos negalima laimėti
Šie santykiai nenormalūs abiem pusėms. Psichiškai nesveiki žmonės negali kurti sveikų santykių.
Valandų valandas svarsčiau, kaip ištaisyti situaciją. Ką turėčiau sakyti ir daryti, kaip turėčiau atrodyti, kad mano partneris būtų laimingas.
Gaminau jo mėgstamus patiekalus, vilkėjau gražias sukneles, išsiunčiau vaikus pas močiutę, palaikydavau puikią tvarką namuose, pirkdavau dovanas. Bet man buvo sakoma, kad esu negraži, bloga šeimininkė ir net nesugebu išsirinkti tinkamo buities prietaiso.
- Smurtautojui reikia „atpirkimo ožio“
Šie žmonės netoleruoja, kai kas nors nepavyksta, ir visada ieško, ką apkaltinti. Kad ir kas nutiktų, kaltas esi tu, net jei tavęs nebuvo, kai įvyko tai, kas įsiutino smurtautoją.
- Mes visi nusipelnėme, kad su mumis būtų gerai elgiamasi
Buvau įsitikinusi, kad santykiai visada atneša skausmą. Nežinojau, kad gali būti kitaip. Kai palikau vyrą, pradėjau susitikinėti su žmogumi, kuris nebuvo fiziškai ar psichologiškai smurtaujantis. Ir negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai nebuvo tikra.
Tik po terapijos ir asmeninių ribų nustatymo pagaliau supratau, kad niekas negali taip su manimi elgtis.
Nuo tada, kai prieš kelis dešimtmečius išsiskyriau su pirmuoju vyru, niekas nedrįso manęs mušti ar skaudinti. Aš to neleidau ir niekada daugiau neleisiu.
- Meilė matuojama veiksmais
Nesvarbu, ką sakai, svarbu, ką darai. Visi smurtautojai, kuriuos sutikau savo kelyje, prisiekinėjo meilę. Bet jei mylite žmogų, niekada jo nemušite. Jūs jo neįžeidinėsite ir nežeminsite. Ir neįvarysite jo į kampą bei nepaversite jo gyvenimo pragaru.
Apie autorę: Susan Elliott – psichologė, motyvacinė pranešėja ir knygų autorė.
