Išgyventi išsiskyrimą – sunku, tačiau šis skausmas yra suprantamas. Visai kitaip, kai santykiai net nebuvo įvykę… Kaip fiktyvaus romano pabaiga gali sukelti skausmą? Pasirodo – gali, ir šis skausmas kartais būna itin stiprus.
Santykiai, kurių niekada nebuvo
Visuomenė mėgsta tikrumą: esate kartu arba ne. Tačiau sudaužytai širdžiai nerūpi, kiek laiko buvote / nebuvote kartu. Net jei jis nebuvo tavo žmogus, skausmas tik stiprėja. Kartais prisirišame prie žmonių, kurie nėra pasirengę atsilyginti ir duoti tai, ko mums reikia, tačiau neprarandame vilties ir toliau tikime, kad vieną dieną viskas susitvarkys.
O tada mus ištinka realybė ir suprantame, kad viskas baigta. Į fiktyvius santykius buvo įdėta tiek daug pastangų, tačiau jie atsidūrė aklavietėje. Jums skauda, bet visiems aplinkiniams atrodo, kad viskas gerai. Tačiau jūs mylėjote iš tikrųjų ir dabar kenčiate. Jums nereikia etiketės ar statuso jausmams pateisinti. Nesigėdinkite šios patirties. Neleiskite kitiems įteigti jums to jausmo. Kartais mes labiau prisirišame prie tų, su kuriais santykiai nesusiklostė, nei prie tų, su kuriais buvome ilgai.
Negalima sakyti, kad jis jus metė, bet tai, ką dabar jaučiate, yra panašu į TĄ skausmą. Naktį negalite užmigti ir daug verkiate, pabundate susigūžus ir pirmas dalykas, į kurį pažvelgiate, yra telefonas, kuris anksčiau žadindavo jus žinutėmis. Pasiilgstate jo ir tikitės, kad “vieną dieną mes būsime kartu”.
Matote jį ir prisimenate, kad jums nelemta būti kartu. Jūs prarandate miegą dėl vyro, kuris miega su kita…
Jūs kenčiate, bet negalite to parodyti. Esate tikra: negalite prarasti savitvardos ir duoti laisvę jausmams. Priešingu atveju aplinkiniai primins, kad reakcija yra nepagrįsta: “Jūs nebuvote kartu”. Tačiau tai netiesa. Svarbu tai, kad atvėrėte jam savo širdį.
Jūs stengiatės gyventi toliau. Jis net neįsivaizduoja, kaip jums sunku, kiek daug emocinės energijos į jį investavote. Jūs atsakote į žinutes, stengiatės susilaikyti ir būti stipri, apsimetate, kad priimate sąlygas elgtis maloniai ir draugiškai, bet kiekvienas kontaktas jus žlugdo. Matote jį ir prisimenate, kad jums nelemta būti kartu.
Atkartojate praeities scenas ir galvojate: “Ką aš padariau ne taip?”. Skausmas drasko jus į gabalus, bet negalite apie tai kalbėti.
Tylite, nes atrodytų kvaila gedėti to, kas neturėjo nei pradžios, nei pabaigos
Jūsų skausmas yra tikras, jam reikia laiko, kad nuslūgtų. Nenormalu stengtis būti stipriai ir toliau su juo bendrauti. Galbūt jis pastebi, kad tolstate, klausia, kokia to priežastis. Jums norisi sušukti: “Taip, man skauda. Esu sugniuždyta, tu mane sutriuškinai”. Bet tylite, nes kvaila liūdėti dėl pabaigos to, kas neturėjo pradžios.
Tačiau neprisiimkite visos atsakomybės. Juk jis leido jums patikėti, kad tarp jūsų gali kažkas būti. Jei jis būtų buvęs sąžiningas nuo pat pradžių, nebūtumėte įsimylėjusi iki ausų. Galbūt jis jums sakė tai, ką norėjote išgirsti, nes jūsų dėmesys tenkino jo ego. Jis leido jums įsimylėti, nors neketino būti su jumis.
Nesijauskite kalta. Verkite karštai, kaip norite, jauskite giliai. Pasitraukite be jokių paaiškinimų. Jūs nenusipelnėte šio skausmo, o jis nenusipelnė jūsų. Kai pasveiksite ir nusišluostysite ašaras, neleiskite jam vėl jūsų skaudinti.