Į guliašą nebededu nei miltų, nei krakmolo: viena riekelė duonos padažą paverčia tokiu tirštu, kad norisi kabinti šaukštu

Anksčiau, kai gamindavau guliašą, mane labiausiai erzindavo vienas dalykas – mėsa jau minkšta, skonis puikus, o padažas vis tiek skystas kaip sriuba. Bandydavau jį tirštinti miltais, kartais įmaišydavau krakmolo, bet rezultatas ne visada patikdavo. Vieną kartą padaže likdavo gumulėlių, kitą – jausdavosi miltų prieskonis. O juk norisi, kad guliašas būtų sodrus, tirštas ir toks, prie kurio net paprasčiausios virtos bulvės taptų tikru skanėstu.

Dabar darau kitaip. Į beveik išsitroškinusį guliašą įdedu ruginės duonos. Taip, tos pačios, kurią valgome su sriuba ar sumuštiniais. Ji pamažu suminkštėja, susimaišo su mėsos sultimis ir suteikia padažui ne tik tirštumo, bet ir malonų, kiek rūgštoką skonį.

Šis būdas ypač patinka todėl, kad nereikia atskirai ruošti jokio tirštiklio. Tiesa, pati duona gaminama iš miltų, tad tai nėra receptas be miltinių produktų – tiesiog į padažą nebereikia papildomai berti miltų ar krakmolo.

Mano tiršto guliašo paslaptis – paprasta ruginė duona

Guliašui tirštinti geriausiai tinka įprasta ruginė duona, turinti sodrų skonį. Nereikia jokios ypatingos ar brangios rūšies. Kartais net vakarykštė duona tam tinka geriau nei ką tik nupirkta, nes ją lengviau susmulkinti.

Kodėl šis būdas veikia? Duonoje esantis krakmolas ir minkštimas troškinant sugeria dalį skysčio, išbrinksta ir pamažu susimaišo su padažu. Dėl to padažas tampa tirštesnis. Ruginė duona papildomai suteikia savito aromato, kuris puikiai dera su jautiena, svogūnais ir pomidorų pasta.

Tik nereikia persistengti. Jei įdėsite per daug duonos, padažas gali tapti pernelyg tirštas, priminti košę ir užgožti mėsos skonį. Todėl visada pradedu nuo vienos riekelės, o antrą dedu tik tada, jei tikrai reikia.

Ko reikia mano guliašui?

Šio kiekio užtenka maždaug keturioms porcijoms. Guliašą galima gaminti ir iš kiaulienos, tačiau aš renkuosi jautieną – ilgai troškinama ji tampa minkšta, o padažas įgauna sodresnį skonį.

Ingredientai:

• 700 g jautienos, tinkamos troškinti;
• 2 vidutinio dydžio svogūnai;
• 1 didesnė morka;
• 2 valgomieji šaukštai pomidorų pastos;
• 1–2 riekelės ruginės duonos;
• 500–600 ml jautienos arba daržovių sultinio;
• 2 valgomieji šaukštai aliejaus;
• 1–2 lauro lapai;
• druskos ir juodųjų pipirų pagal skonį.

Jei neturiu sultinio, naudoju paprastą karštą vandenį. Vis dėlto su sultiniu padažas būna sodresnis. Kartais įberiu ir truputį saldžiosios paprikos miltelių, bet tai nėra būtina.

Kaip gaminu guliašą: penki paprasti žingsniai

1 žingsnis. Gerai apkepinu mėsą.

Jautieną supjaustau maždaug 3 centimetrų dydžio gabalėliais. Stengiuosi, kad jie būtų panašaus dydžio – tada mėsa išsitroškina tolygiau.

Storasienėje keptuvėje arba puode įkaitinu aliejų ir mėsą apkepinu nedidelėmis porcijomis. Jei viską sudėčiau iš karto, mėsa pradėtų leisti sultis ir labiau virtų nei keptų.

Man svarbu, kad gabalėlių paviršius gražiai apskrustų. Būtent apskrudusi mėsa suteikia guliašui sodresnį skonį.

2 žingsnis. Sudedu daržoves ir pomidorų pastą.

Apkepintą mėsą trumpam išimu. Į tą patį puodą sudedu smulkintus svogūnus ir sutarkuotą arba nedideliais gabalėliais supjaustytą morką.

Kepinu apie 5–7 minutes, kol svogūnai suminkštėja. Tada sudedu pomidorų pastą ir dar maždaug minutę pakepinu, vis pamaišydama.

Po to grąžinu mėsą į puodą ir viską gerai išmaišau.

3 žingsnis. Palieku mėsą lėtai troškintis.

Supilu karštą sultinį. Skysčio turi būti tiek, kad jis beveik apsemtų mėsą. Įmetu lauro lapus, įberiu šiek tiek pipirų.

Puodą uždengiu ir palieku ant silpnos ugnies. Jautiena paprastai troškinasi apie pusantros ar dvi valandas, tačiau tikslus laikas priklauso nuo pasirinktos mėsos dalies.

Svarbu, kad padažas tik lengvai burbuliuotų. Jei viskas stipriai virs, mėsa gali netolygiai suminkštėti, o skystis pernelyg greitai išgaruos.

Retkarčiais patikrinu, ar užtenka skysčio. Jei reikia, įpilu dar šiek tiek karšto vandens.

4 žingsnis. Įdedu ingredientą, kuris pakeičia įprastą tirštiklį.

Kai jautiena jau beveik minkšta, ateina laikas ruginei duonai.

Nuo riekelės nupjaunu kietą plutelę, o minkštimą smulkiai sutrupinu. Suberiu į puodą ir gerai išmaišau, kad gabalėliai pasiskirstytų padaže.

Iš pradžių gali atrodyti, kad nieko nevyksta. Tačiau po kelių minučių duona pradeda brinkti, minkštėti ir tirštinti skystį.

Palieku guliašą troškintis dar apie 20–30 minučių. Per tą laiką kelis kartus pamaišau, o jei lieka didesnių duonos gabalėlių, juos sutrinu šaukštu į puodo kraštą.

Jeigu padažas vis dar atrodo per skystas, galiu įdėti dar pusę riekelės duonos. Bet neskubu – guliašui pastovėjus padažas dar šiek tiek sutirštėja.

5 žingsnis. Paragauju ir patiekiu.

Kai mėsa lengvai pasiduoda šakutei, išimu lauro lapus ir paragauju padažo. Tik tada galutinai pagardinu druska ir pipirais, nes naudojamas sultinys ir duona jau gali būti sūrūs.

Jei padažas pasidaro per tirštas, įpilu kelis šaukštus karšto vandens arba sultinio. Jeigu per skystas, dar šiek tiek patroškinu neuždengusi puodo.

Prieš patiekdama leidžiu guliašui kelias minutes pastovėti. Tada padažas tampa vientisesnis.

Su kuo skaniausia valgyti tokį guliašą?

Man skaniausias derinys – guliašas su bulvių koše. Kai ant košės užpilu tiršto padažo, jo beveik nereikia papildomai maišyti ar kuo nors gardinti. Padažas pats suteikia visą skonį.

Tačiau jis puikiai tinka ir prie grikių, ryžių ar paprastų virtų bulvių. Kitą dieną likusį guliašą galima pašildyti ir patiekti su makaronais.

Yra dar viena smulkmena, kurią pastebėjau gamindama: duonos rūšis iš tiesų keičia padažo skonį. Jei naudoju tamsią, ryškaus skonio ruginę duoną, guliašas įgauna daugiau rūgštelės ir sodrumo. Su švelnesnio skonio duona padažas būna neutralesnis.

Todėl pirmą kartą siūlyčiau naudoti tik vieną riekelę ir įvertinti rezultatą. Jei patiks, kitą kartą galėsite kiekį pritaikyti pagal savo skonį.

Šis būdas ypač praverčia tada, kai norisi tiršto padažo, bet nesinori atskirai maišyti miltų su vandeniu ir saugotis gumulėlių. Viena riekelė ruginės duonos gali pastebimai pakeisti viso patiekalo konsistenciją.

O geriausias ženklas, kad guliašas pavyko, man labai paprastas: kai mėsa jau suvalgyta, lėkštėje vis dar lieka truputis padažo, ir jo visai nesinori palikti.