Kartais skaniausi desertai prasideda ne nuo brangių ingredientų, o nuo paprasto puodo, pieno, kiaušinių ir cukraus. Būtent toks yra senasis plikytas kremas, kurį daugelis prisimena iš vaikystės pyragų, eklerų ir „Napoleono“. Jo receptas žinomas jau daugiau nei 70 metų, bet iki šiol sunku rasti kremą, kuris taip gerai derintų paprastumą, švelnumą ir tą nostalgišką skonį.
Kremas, kuris kvepia vaikyste
Senasis pieno kremas buvo vertinamas dėl vieno dalyko – jis visada pavykdavo, jei laikydavaisi proporcijų. Jokių sudėtingų produktų, jokių egzotiškų priedų, jokios perteklinės prabangos. Tik pienas, kiaušiniai, cukrus, miltai ir vanilė.
Kaitinamas toks mišinys pamažu tirštėja, tampa švelnus, glotnus ir kreminis. Būtent tokį kremą naudojo pyragams, sluoksniuotiems desertams, plikytiems pyragaičiams ir naminiams tortams.
Jo skonis labai atpažįstamas: lengvai vanilinis, pieniškas, ne per riebus, ne per sunkus. Tai tas kremas, kurį paragavus norisi pasakyti: „Va, toks būdavo anksčiau.“
Klasikiniame variante sviesto iš pradžių nebuvo daug arba jo visai nedėdavo. Vėliau jis pradėtas naudoti tada, kai reikėdavo sodresnio, stabilesnio kremo tortams ar pyragaičiams.
Ingredientai klasikiniam kremui
Jums reikės:
- 500 ml pieno;
- 4 kiaušinių arba 5 trynių;
- 1 stiklinės cukraus;
- 2 kupinų šaukštų miltų;
- vanilino arba vanilinio cukraus pagal skonį;
- 150 g sviesto, jei norite riebesnio ir tvirtesnio kremo.
Jeigu norite dar švelnesnės tekstūros, dalį miltų galima pakeisti krakmolu. Su krakmolu kremas dažnai būna glotnesnis, lengvesnis ir mažiau „miltinis“. Ypač gerai tinka kukurūzų krakmolas.
Pieną geriausia rinktis vidutinio riebumo. Labai liesas pienas duos lengvesnį, bet ne tokį sodrų skonį. Jei norite tikrai nostalgiško rezultato, neskubėkite mažinti cukraus – būtent jis suteikia tam senam kremui pažįstamą desertinį charakterį.
Kaip pagaminti, kad kremas nesušoktų gumulais
Į dubenį įmuškite kiaušinius arba sudėkite trynius. Suberkite cukrų ir gerai išplakite, kol masė taps vientisa, o cukraus kristalai pradės tirpti.
Tada suberkite miltus arba krakmolą. Maišykite tol, kol neliks sausų gumulėlių. Šiame etape geriau neskubėti – jei miltai blogai išsimaišys pradžioje, vėliau kremą teks gelbėti per sietelį.
Pieną pilkite palaipsniui. Geriausia, kad jis būtų kambario temperatūros arba vos šiltas. Pilkite nedidelėmis porcijomis ir nuolat maišykite, kol gausite vientisą skystą pagrindą.
Paruoštą masę supilkite į puodą storesniu dugnu ir kaitinkite ant vidutinės arba silpnesnės ugnies. Čia svarbiausia taisyklė – maišyti be sustojimo.
Kremas pradės tirštėti ne iš karto, todėl gali pasirodyti, kad nieko nevyksta. Bet kai procesas prasideda, masė sutirštėja gana greitai. Ypač atidžiai maišykite dugną ir puodo kampus, nes ten kremas dažniausiai pirmiausia ima kibti.
Kai pasirodo pirmieji burbuliukai, pakaitinkite dar kelias sekundes ir nukelkite nuo ugnies. Ilgai virti nereikia – perviręs kremas gali tapti per tirštas arba prarasti švelnumą.
Vanilę dėkite pačioje pabaigoje. Taip jos aromatas išliks ryškesnis.
Maža paslaptis: pertrinkite per sietelį
Net jei kremas atrodo pavykęs, senas konditerių triukas vis dar veikia: pertrinkite jį per tankų sietelį. Tai pašalins menkiausius gumulėlius ir kremas taps visiškai glotnus.
Jeigu kremas skirtas tortui, uždenkite jį maistine plėvele taip, kad plėvelė liestų patį paviršių. Taip viršuje nesusidarys plėvelė. Palikite atvėsti.
Jei kremas skirtas „Napoleonui“
„Napoleonui“ kremas neturėtų būti per kietas. Jam reikia šiek tiek minkštesnės, drėgnesnės tekstūros, kad sluoksniai gerai persigertų ir tortas taptų švelnus.
Tokiu atveju kremą galima palikti kiek skystesnį. Sviestą dėkite pabaigoje, kai kremas jau pravėsęs, bet dar ne visiškai šaltas.
Sviestas turi būti minkštas. Jį galima išplakti atskirai ir tada dalimis įmaišyti į kremą. Taip masė taps puresnė, sodresnė ir tinkamesnė sluoksniavimui.
Svarbu, kad sviestas ir kremas būtų panašios temperatūros. Jei vienas bus šaltas, o kitas šiltas, kremas gali išsisluoksniuoti.
Jei kremas skirtas eklerams ar plikytiems pyragaičiams
Eklerams reikia tirštesnio kremo, kuris laikytų formą ir nebėgtų iš pyragaičio. Tokiu atveju galima naudoti 5 trynius vietoje 4 kiaušinių arba šiek tiek padidinti miltų ar krakmolo kiekį.
Kremą taip pat galima pavirti keliomis sekundėmis ilgiau, bet atsargiai – svarbu jo neprideginti.
Atvėsęs kremas turėtų būti pakankamai tvirtas, bet ne guminis. Jei norite lengvesnio varianto, į visiškai atvėsusį kremą galima įmaišyti šiek tiek plaktos grietinėlės. Toks įdaras bus švelnesnis ir puresnis, tačiau mažiau „senoviškas“.
Ką daryti, jei kremas nepavyko
Jeigu atsirado gumulėlių, dar ne tragedija. Karštą kremą galima pertrinti per sietelį arba sutrinti rankiniu trintuvu. Tekstūra dažnai susitvarko.
Jeigu kremas per skystas, grąžinkite jį ant silpnos ugnies ir dar šiek tiek pakaitinkite, nuolat maišydami. Jei vis tiek netirštėja, atskirame puodelyje ištirpinkite šiek tiek krakmolo su nedideliu kiekiu šalto pieno, supilkite į kremą ir trumpai pakaitinkite.
Jeigu kremas per tirštas, įmaišykite truputį šilto pieno. Pilkite po šaukštą ir maišykite, kol pasieksite norimą tekstūrą.
Jeigu jaučiate miltų skonį, vadinasi, kremas buvo per trumpai kaitintas. Reikia dar šiek tiek pavirti ant mažos ugnies, maišant.
Kur naudoti šį kremą
Šis senovinis kremas labai universalus. Jis tinka:
- „Napoleono“ tortui;
- eklerams;
- plikytiems pyragaičiams;
- biskvitiniams tortams;
- vaflių lakštams pertepti;
- tartaletėms;
- lietiniams;
- desertams stiklinėse;
- sluoksniuotai tešlai;
- paprastam desertui su uogomis.
Vasarą jis ypač skanus su braškėmis, avietėmis, mėlynėmis ar vyšniomis. Žiemą – su riešutais, trupintais sausainiais, karamelizuotais obuoliais ar šokolado drožlėmis.
Kodėl šis receptas išliko tiek metų
Šio kremo stiprybė – jo paprastumas. Jis nereikalauja brangių produktų, bet vis tiek atrodo kaip tikras deserto pagrindas. Jį galima padaryti lengvesnį, tirštesnį, riebesnį, švelnesnį ar sodresnį – priklausomai nuo to, kam naudosite.
Bet svarbiausia – skonis. Tai ne modernus kremas su dešimčia priedų, o tas pats senas, švelnus, vanile kvepiantis įdaras, kuris daugeliui primena vaikystės pyragus.
Kartais būtent tokie receptai ir išlieka ilgiausiai. Nes jie neapsimeta prabangūs. Jie tiesiog veikia.
Vienas puodas, keli paprasti ingredientai ir 20 minučių – tiek užtenka, kad virtuvėje vėl pakviptų desertu, kurį prisimena kelios kartos.
