Šią košę daug kas pamiršo be reikalo: pigi, soti ir gali duoti daugiau naudos nei įprasti pusryčiai

Kai kalba pasisuka apie pusryčių košę, dažniausiai iškart prisimename avižas. Dar grikius, ryžius, manų kruopas. O soros kažkodėl lieka kažkur lentynos gale, lyg senamadiškas produktas, kurį virė močiutės ir kurio šiuolaikinėje virtuvėje jau nebereikia. Tačiau būtent čia ir slypi keistas paradoksas: viena paprasčiausių ir pigiausių kruopų yra gerokai vertingesnė, nei daug kas įsivaizduoja.

Soros yra maistingos, sočios, natūraliai be glitimo ir tinka ne tik saldžiai košei su sviestu, bet ir pikantiškiems patiekalams. Jos gali būti geras pasirinkimas žmonėms, kurie nori įvairesnių pusryčių, ieško nebrangaus garnyro arba tiesiog pavargo nuo tų pačių avižinių dribsnių kas rytą.

Kodėl soros vertos grįžti į virtuvę?

Soros gaunamos iš sorų grūdų – vienų seniausių žmogaus augintų javų. Tai labai nereiklus augalas: jam nereikia tiek daug drėgmės, jis gali augti skurdesnėse dirvose ir subręsta gana greitai. Dėl to soros ilgą laiką buvo vertinamos kaip praktiškas, paprastas ir patikimas maistas.

Maistiniu požiūriu jos taip pat turi kuo pasigirti. 100 gramų sausų sorų kruopų yra apie 2,7-3 mg geležies. Žinoma, tai nereiškia, kad viena nedidelė košės lėkštė išspręs geležies trūkumą, tačiau kaip kasdienės mitybos dalis soros tikrai gali prisidėti prie įvairesnio mineralų kiekio racione.

Svarbu suprasti vieną dalyką: augaliniuose produktuose esanti geležis pasisavinama prasčiau nei geležis iš mėsos. Tai vadinama nehemine geležimi. Vis dėlto jos pasisavinimą galima pagerinti labai paprastai – prie sorų košės derinti vitamino C turinčius produktus. Pavyzdžiui, uogas, obuolius, citrusus, šlakelį citrinos sulčių ar šviežių vaisių.

Ne tik geležis: kuo dar naudingos soros?

Soros nėra vien „geležies kruopos“. Jose yra magnio, kalio, fosforo, cinko, vario, B grupės vitaminų. Tai reiškia, kad jos gali būti naudingas pasirinkimas energijai, nervų sistemai, raumenims ir bendram sotumo jausmui palaikyti.

Dar vienas svarbus dalykas – soros neturi glitimo. Tai aktualu tiems, kurie glitimo netoleruoja arba tiesiog nori dažniau rinktis įvairesnius grūdinius produktus. Aišku, jei žmogus serga celiakija, svarbu rinktis patikimai pažymėtą produktą, nes gamybos metu kruopos gali būti užterštos kitais grūdais.

Soros taip pat gana sočios. Iš jų išvirta košė ilgiau palaiko sotumo jausmą nei saldūs dribsniai ar greiti užkandžiai. Todėl jos gali būti geras pasirinkimas rytais, kai norisi ne tik „ką nors suvalgyti“, bet ir normaliai išbūti iki pietų be nuolatinio užkandžiavimo.

Kodėl sorų košė kartais būna karti?

Daugelis žmonių sorų nemėgsta dėl vienos priežasties – kartumo. Kartą paragavo netinkamai išvirtos košės, nusprendė, kad „neskanu“, ir daugiau prie šių kruopų nebegrįžo. Tačiau dažniausiai problema būna ne pačiose sorose, o jų paruošime.

Sorose yra augalinių riebalų, kurie ilgiau laikant gali oksiduotis. Būtent dėl to kruopos kartais įgauna nemalonų prieskonį. Jei soras tiesiog subersite į puodą ir virsite kaip bet kurias kitas kruopas, kartumas gali likti. Todėl prieš virimą jas būtina gerai nuplauti.

Geriausias būdas – soras kelis kartus perplauti karštu vandeniu. Vanduo turi nubėgti ne drumstas, o kuo švaresnis. Dar patikimesnis variantas – užpilti kruopas verdančiu vandeniu, palaikyti apie 10-15 minučių, tada nupilti ir dar kartą gerai perplauti. Tik po to verta virti košę.

Kaip išvirti skanią sorų košę?

Paprastai soroms tinka santykis maždaug 1 dalis kruopų ir 2,5-3 dalys skysčio, priklausomai nuo to, kokios košės norite. Jei norite birios, pilkite mažiau vandens. Jei minkštesnės, kremiškesnės – daugiau. Virti reikėtų ant silpnos ugnies, kol kruopos suminkštės ir sugers skystį.

Saldžiai versijai galima naudoti pieną ar vandens ir pieno mišinį, įdėti sviesto, cinamono, obuolių, uogų, medaus ar riešutų. Jei norisi pikantiško patiekalo, soros puikiai dera su daržovėmis, grybais, sūriu, keptu svogūnu ar net kaip garnyras prie mėsos ir žuvies.

Yra ir dar viena gudrybė: pirmą virimo vandenį galima nupilti. Užvirinate soras, pavirinate kelias minutes, nupilate vandenį, įpilate naujo ir verdat toliau. Taip sumažėja kartumo rizika, ypač jei kruopos stovėjo ilgiau.

Kada sorų geriau nepadauginti?

Nors soros yra naudingos, jų nereikia paversti vieninteliu pusryčių produktu. Kaip ir su visomis kruopomis, svarbiausia įvairovė. Vieną dieną gali būti avižos, kitą – grikiai, trečią – soros. Toks požiūris daug sveikesnis nei prisirišti prie vieno „stebuklingo“ produkto.

Taip pat verta atsiminti, kad sorų košė nėra vaistas nuo mažakraujystės ar geležies trūkumo. Jei žmogus jaučia nuolatinį silpnumą, svaigsta galva, trūksta oro, labai krenta energija ar tyrimai rodo geležies stoką, reikia kreiptis į gydytoją ir spręsti priežastį. Maistas gali padėti, bet jis nepakeičia gydymo, kai jo reikia.

Vis dėlto kasdienėje virtuvėje soros tikrai nusipelnė antro šanso. Jos pigios, sočios, maistingos ir tinkamai paruoštos visai neprimena tos karčios košės, dėl kurios daugelis jų atsisakė vaikystėje. Kartais verta grįžti prie paprastų produktų – ne todėl, kad tai madinga, o todėl, kad jie iš tikrųjų geri.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!