Stalčiuje radau prieš 10 metų užrašytą kraujinių vėdarų receptą: iškepusi supratau, kodėl jį reikėjo išsaugoti

Tvarkydama virtuvės stalčių radau sulankstytą lapą su kraujinių vėdarų receptu. Prieš dešimt metų užsirašiau, pasidėjau ir, matyt, laukiau tinkamos progos. Šįkart lapo atgal neįkišau. Nusprendžiau pasigaminti tuos sodrius, svogūnais ir spirgučiais kvepiančius vėdarus, kuriems nereikia nei įmantrių prieskonių, nei brangaus garnyro. Tik šiek tiek kantrybės ir vietos prie stalo.

Perskaičiusi ingredientus supratau, kad sunkiausia bus prisiruošti

Kraujinius vėdarus ilgai laikiau patiekalu, kurį paprasčiau suvalgyti svečiuose, negu pasigaminti pačiai. Atrodė, kad būtinai kažko nemokėsiu: netinkamai išvirsiu kruopas, per stipriai prikimšiu žarnas arba iš orkaitės ištrauksiu sausą, subyrantį įdarą. Tačiau perskaičiusi receptą pamačiau, kad didžioji darbo dalis visai pažįstama – išvirti kruopas, pakepinti svogūnus ir viską tinkamai sumaišyti.

Šiai porcijai pasirinkau perlines kruopas. Norėjau, kad vėdarų vidus būtų minkštas, bet pjaunant dar jaustųsi kruopų tekstūra. Prieskonių sąrašo neplėčiau: užteko juodųjų pipirų, mairūno ir gerai pakepintų svogūnų. Būtent jų kvapas pirmas pasklido po virtuvę.

Maždaug 6–8 porcijoms naudojau:

• 300 g sausų perlinių kruopų;
• 500 ml maistui skirto kiaulių kraujo;
• 200 g šviežių kiaulienos lašinių;
• 2 didelius svogūnus;
• 1 arbatinį šaukštelį džiovinto mairūno;
• apie ½ arbatinio šaukštelio maltų juodųjų pipirų;
• druskos pagal poreikį;
• iki 150 ml nesūdyto sultinio, jei įdaras pernelyg tirštas;
• maždaug 2 m išvalytų natūralių kiaulių žarnų, priklausomai nuo jų storio;
• truputį riebalų kepimo indui patepti.

Kraują rinkausi tik maistui skirtą, iš patikimo tiekėjo, ir iki naudojimo laikiau šaldytuve pagal pakuotės nurodymus. Žarnas pirkau jau išvalytas, paruoštas maisto gamybai.

Kraujinių vėdarų receptas

Svogūnų neskubinau – nuo jų prasidėjo visas skonis

Kruopas gerai perploviau ir išviriau vandenyje pagal pakuotėje nurodytą laiką, kol suminkštėjo, tačiau dar nevirto koše. Nukošusi palikau pravėsti. Įdarui jos turėjo būti vos šiltos: pilant kraują į karštas kruopas jis pradėtų krešėti dar dubenyje.

Kol kruopos virė, lašinius supjausčiau mažais kubeliais ir sudėjau į keptuvę. Kaitinau ant vidutinės ugnies, kad pamažu išsiskirtų riebalai, o gabalėliai lengvai apskrustų. Tuomet subėriau smulkiai supjaustytus svogūnus ir kepiau dar apie 10–15 minučių, retkarčiais pamaišydama. Norėjau minkštų, auksinių svogūnų, todėl kaitros nedidinau. Baigusi keptuvę nukėliau ir jos turinį taip pat pravėsinau.

Į didelį dubenį sudėjau kruopas, svogūnus ir spirgučius su išsiskyrusiais riebalais. Supyliau kraują, subėriau mairūną bei pipirus ir gerai išmaišiau. Įdaras buvo drėgnas, lengvai maišomas šaukštu. Jei būtų gavęsis sausas ir standus, būčiau po truputį įpylusi sultinio – visų 150 mililitrų pilti nebūtina.

Druskos neberčiau aklai, nes pirktas kraujas gali būti jau pasūdytas. Žalio įdaro neragavau: mažą jo šaukštelį atskirai gerai iškepiau keptuvėje ir tik tada patikrinau, ar pakanka prieskonių.

Kimšdama turėjau susilaikyti nuo vienos klaidos

Žarnas paruošiau pagal tiekėjo nurodymus: sūdytas pamirkiau ir kruopščiai perploviau. Vieną galą užrišau maistui tinkamu siūlu, o įdarą dėjau per plačią kimšimo tūtelę. Pirmomis minutėmis norėjosi jį vis paspausti ir sutalpinti daugiau, bet žarna neturėjo tapti kieta, įtempta dešra.

Palikau ją minkštą ir laisvoką, kad kaitinamas įdaras turėtų vietos plėstis. Užuot dariusi vieną ilgą vėdarą, suformavau kelis trumpesnius – taip buvo patogiau sudėti į kepimo indą. Tarp jų palikau šiek tiek vietos, o matomus oro burbuliukus atsargiai pradūriau švaria plona adata.

Kepimo indą patepiau riebalais, sudėjau vėdarus ir į dugną įpyliau maždaug 100 ml karšto vandens. Vanduo jų neapsėmė, tik neleido indui nuo pat pradžių visiškai išsausėti.

Orkaitėje neskubinau, o iškepimą tikrinau termometru

Orkaitę įkaitinau iki 170 °C, pasirinkusi kaitinimą iš viršaus ir apačios. Vėdarus kepiau maždaug 60–90 minučių, tačiau laiką laikiau orientyru: plonesni iškepa greičiau, storesniems reikia daugiau kantrybės. Jei paviršius būtų pradėjęs pernelyg tamsėti, būčiau laisvai pridengusi folija.

Patikimiausias patikrinimas buvo virtuvinis termometras. Storiausios dalies centre temperatūra turėjo pasiekti bent 75 °C ir tokia išsilaikyti ne trumpiau kaip 30 sekundžių. Vien apskrudusio paviršiaus ar tamsios įdaro spalvos iškepimui nustatyti nepakanka.

Ištraukusi iš orkaitės palikau vėdarus maždaug 10 minučių pastovėti. Per tą laiką paruošiau lėkštes, pasidėjau grietinės ir raugintų kopūstų. Papildomo spirgučių padažo šįkart nebedariau – įdare riebalų ir skonio jau buvo pakankamai.

Štai kas gavosi perpjovus pirmą gabalėlį

Pjoviau atsargiai, dar nežinodama, ar vidus laikysis. Laikėsi: vėdaras nesubyrėjo, kruopos buvo minkštos, tarp jų jautėsi svogūnų saldumas ir nedideli spirgučių gabalėliai. Apvalkalas vietomis apskrudo, o įdaras liko drėgnas. Mairūnas jautėsi, tačiau neužgožė kitų skonių.

Labiausiai patiko kąsnis su šaukšteliu grietinės ir raugintais kopūstais. Jų rūgštumas tiko prie sotaus įdaro, todėl daugiau garnyrų nepasigedau. Valgydama dar kartą pažiūrėjau į tą seną lapą – dešimt metų jis gulėjo stalčiuje, nors receptas buvo vertas vienos laisvesnės popietės.

Prie jo dabar pridėčiau tris savo pastabas: kruopas prieš maišant pravėsinti, svogūnams negailėti laiko, o žarnų neprikimšti standžiai. Kitą kartą pradėčiau būtent nuo jų.