13-metis sūnus žaidime išleido 340 eurų iš mano kortelės. Kai paklausiau, kaip jam pavyko, teko prisiminti, ką pati buvau leidusi

Labiausiai supykau išgirdusi:

– Bet juk ten nedidelės sumos.

Jam jos buvo atskiri mygtuko paspaudimai. Man jos susidėjo į pinigus, kuriuos buvau numačiusi visai kitur. Tą mėnesį turėjome sutvarkyti automobilį, dar reikėjo sumokėti kelias sąskaitas. Tie 340 eurų nebuvo atliekami pinigai.

Jau norėjau pasakyti, kad jis paėmė mano kortelę be leidimo, bet sustojau. Kortelės jam nereikėjo nei imti, nei ieškoti. Buvau ją pridėjusi pati.

Prieš kelis mėnesius sūnus prašė vieno mokamo pirkinio. Parodė, kiek kainuoja, paaiškino, kam nori. Sutikau. Paėmiau jo telefoną, suvedžiau kortelės duomenis, patvirtinau mokėjimą ir grąžinau.

Tą vakarą, regis, dar viriau vakarienę. Norėjau greitai pabaigti, kad nereikėtų klausytis prašymų kas penkias minutes. Man atrodė, kad leidau vieną konkretų pirkinį. Nesusimąsčiau, kas liko paskyroje, kokie patvirtinimai bus reikalingi vėliau ir ar naujas mokėjimas būtinai pasieks mane.

Sūnus sakė iš pradžių irgi manęs laukęs. Paspaudęs pirkti manė, kad gausiu pranešimą ir turėsiu patvirtinti. Tačiau pirkinys atsirado iš karto.

– Kodėl tada neatėjai pasakyti? – paklausiau.

Ilgai tylėjo. Paskui pasakė, kad pirmą kartą nenorėjo prisipažinti, nes žinojo, jog reikėjo atsiklausti. O vėliau jau pirko.

Šita vieta buvo skaudžiausia. Nenorėjau visko suversti telefonui ir sakyti, kad vaikas nieko nesuprato. Jis suprato, kad mokami daiktai kainuoja pinigus. Suprato ir tai, kad papildomo leidimo neturi. Tačiau aš buvau palikusi jam galimybę lengvai išleisti sumą, kurios pati nebūčiau leidusi.

Sėdėjome virtuvėje gerą valandą. Aš tai pakeldavau balsą, tai nutildavau. Jis vis kartojo, kad nežinojo, jog tiek susidarė. Vienu metu net pasiūlė viską ištrinti.

Teko paaiškinti, kad ištrynus žaidimą pinigai į sąskaitą negrįš.

Parodžiau jam, kam tuos pinigus buvau atidėjusi. Be ilgų kalbų apie tai, kaip sunkiai dirbu. Atsiverčiau užrašus su mėnesio išlaidomis, parodžiau numatytą automobilio remontą, likusius mokėjimus. Norėjau, kad pamatytų ne vien piktą mamą, o konkrečią skylę mūsų mėnesio biudžete.

Kitą vakarą jau tvarkėme praktinius dalykus. Peržiūrėjau paskyrą, išsaugotus mokėjimo būdus ir pirkimų patvirtinimo nustatymus. Kortelę pašalinau. Patikrinau, ar ji nelikusi susieta kitur. Įjungiau papildomus pirkimų apribojimus ir savo banko pranešimus apie mokėjimus.

Pirkimų istoriją išsisaugojau. Susiradau, kur kreiptis dėl jų peržiūros, ir pateikiau prašymą. Sąžiningai parašiau, kad pirko nepilnametis, o mokėjimo priemonę buvau pridėjusi pati. Nesugalvojau istorijos apie pavogtą kortelę ar įsilaužimą. Tą akimirką labai norėjosi atgauti pinigus, bet viskas įvyko mūsų pačių namuose, mūsų naudojamoje paskyroje.

Kol prašymas nagrinėjamas, šeimos išlaidas teko perdėlioti. Automobilio remonto dalį atidėjome. Pinigų žaidime jau nebuvo galima tiesiog pasiimti atgal ir atsiskaityti jais servise.

Sūnus pasiūlė atiduoti visas savo santaupas. Turėjo pinigų, likusių nuo gimtadienio, ir šiek tiek susitaupęs iš kišenpinigių. Iš pradžių buvau tokia pikta, kad norėjosi pasakyti: atnešk viską. Paskui nusprendžiau tą pokalbį atidėti iki kitos dienos.

Nenorėjau spręsti bausmės vien tam, kad jis pasijustų taip pat blogai, kaip tuo metu jaučiausi aš.

Galiausiai susitarėme, kad dalį savo turimų pinigų skirs išlaidoms padengti. Likusią sumą aptarsime sulaukę atsakymo dėl grąžinimo. Neskaičiavau jam tariamo atlyginimo už kiekvieną išplautą lėkštę ar išneštą šiukšlių maišą. Tuos darbus jis ir iki tol turėjo daryti.

Žaidimo visam laikui neuždraudžiau. Tačiau mokamų pirkinių dabar nėra. Jei ateityje norės ką nors įsigyti, turės parodyti konkrečią kainą ir susitarti prieš pirkdamas. Mano kortelės jo paskyroje nebebus.

Po kelių dienų jis pats atėjo į virtuvę. Rankoje laikė dalį savo santaupų ir paklausė, ar padėti prie pinigų automobilio remontui.

Padėjome juos į voką. Ant jo užrašėme sumą.

Atsakymo dėl likusių pinigų dar laukiu. O automobilio remontui servise jau paprašiau kito laiko.