Baigėsi fiksuotos kainos elektros planas, ir tiekėjas mane perkėlė į kitą. Už tą patį suvartojimą lapkričio sąskaita buvo 44 eurai, o ne 27

Sąskaitą už elektrą radau priklijuotą prie šaldytuvo magnetu, tarp vaikų būrelio lapelio ir pirkinių čekio. Man 39-eri, gyvenu su vyru ir dviem vaikais trijų kambarių bute Kaune. Abu dirbame paprastus darbus, mėnesio išlaidas skaičiuojame gana įprastai. Iki tol elektra mums dažniausiai kainuodavo apie 27 eurus, todėl atsidariusi lapkričio sąskaitą iš pradžių pagalvojau, kad ne taip perskaičiau. Joje buvo 44 eurai. Nei skalbėme kažin kiek daugiau, nei namuose staiga visur degė šviesos.

Tą vakarą prisiminiau vyro pasakymą, kad gal sūnus vėl palieka kompiuterį per naktį. Aišku, turime džiovyklę, indaplovę, vaikai krauna telefonus, aš kartais dirbu iš namų su nešiojamu kompiuteriu. Bet visa tai buvo ir spalį. Pasižiūrėjau suvartojimą, jis buvo panašus į ankstesnio mėnesio. Pasikeitė ne tiek mūsų įpročiai, kiek elektros planas, tik aš tą supratau gerokai pavėlavusi.

Pranešimą buvau perskaičiusi tarp kitų laiškų

Elektroniniame pašte radau tiekėjo laišką, gautą dar rugsėjį. Antraštėje buvo kažkas apie sutarties sąlygų pasikeitimą. Tuo metu jis pasirodė kaip vienas iš tų laiškų, kuriuos pasižymi sau mintyse perskaityti vėliau, o paskui nebegrįžti. Rudenį buvo visko: dukra pradėjo kitą būrelį, darbe spaudė terminai, namuose pradėjo varvėti virtuvės maišytuvas. Perskaičiau tiek, kad baigiasi fiksuotos kainos laikotarpis ir siūlomas kitas planas.

Matyt, pagalvojau, kad savaitgalį palyginsiu variantus. Savaitgaliai praėjo greitai, o tas laiškas taip ir nugulė pašte. Buvo parašyta, kad nieko nepasirinkus bus taikomas kitas pasiūlytas planas, bet tuo metu nesigilinau. Net dabar negalėčiau pasakyti, nuo kurios tiksliai datos viskas pasikeitė.

Kai pasakiau vyrui, jis nesupyko, bet ir nepaguodė taip, kaip gal norėjau. – Mes abu galėjom tą laišką atsidaryti, – pasakė ramiai. Ir buvo teisus, nors pirmą akimirką norėjosi atšauti, kad buitinius laiškus dažniau tvarkau aš. Nė vienas nesame labai tvarkingi šituose reikaluose: jis kartais pamiršta apmokėti darželio maitinimą, o aš palieku svarbius laiškus pažymėtus kaip neskaitytus, nors būnu juos atsidariusi.

Skaitiklis nerodė jokio staigaus šuolio

Pirmiausia, žinoma, ėmiau ieškoti priežasties namuose. Gal vonioje ilgiau veikė elektrinis šildymo kilimėlis, gal vaikai paliko televizorių, gal džiovyklę dažniau naudojome dėl šlapio lapkričio. Skalbinių tikrai buvo daugiau – po kiemo visi grįždavome su purvinais batais, šlapiomis pirštinėmis, striukėmis. Bet neatrodė, kad tiek daugiau, jog sąskaita taip pakiltų.

Prisijungusi prie savitarnos palyginau suvartojimą su ankstesniu laikotarpiu. Skaičiai nebuvo identiški, tačiau skirtumas nedidelis ir visai suprantamas rudeniui: anksčiau temsta, daugiau būname namuose. Tada pastebėjau, kad kaina už elektrą jau kita. Stovėjau virtuvėje su telefonu rankoje, dar nenusivilkusi striukės po parduotuvės, ir labiausiai pykau ant savęs. Ne dėl to, kad kažkas būtų mane apgavęs, o dėl to, kad pati numojau ranka.

Nemaloniausi buvo ne vien tie papildomi eurai. Nemalonu, kad sąskaita pasikeitė, o aš buvau per daug užsiėmusi, kad laiku tai pastebėčiau. Tie 17 eurų mūsų šeimai nebuvo katastrofa, be maisto tikrai nelikome. Tačiau iš tokių dalykų ir susidaro jausmas, kad pinigai kažkur išteka. Ypač prieš Kalėdas, kai vis atsiranda papildomų smulkių išlaidų.

Skambutis negrąžino senos kainos, bet sudėliojo vaizdą

Kitą dieną per pietų pertrauką paskambinau tiekėjui. Buvau nusiteikusi gana piktai, nors supratau, kad laišką buvau gavusi. Konsultantė paaiškino, kad ankstesnis fiksuotas pasiūlymas buvo pasibaigęs ir vėliau pradėtas taikyti kitas planas. Ji pasiūlė savitarnoje pasižiūrėti, kokie variantai mums būtų galimi pagal vartojimą.

Paklausiau, ar dar galima pritaikyti seną kainą jau gautai sąskaitai. Atsakymas buvo toks, kokio ir laukiau: už praėjusį laikotarpį kaina nebesikeis. Nusivyliau, bet bent jau pasidarė aišku, kad ne skaitiklis sugedo ir ne kažkoks prietaisas namuose staiga pradėjo ryti elektrą. – Gerai, tada noriu suprasti, ką mums rinktis toliau, – pasakiau jau ramiau.

Vakare su vyru atsisėdome prie stalo su planšete. Vaikai tuo metu ginčijosi, kas pirmas eis į dušą, ant kėdės kabėjo dar neišdžiūvusi dukros striukė, virtuvėje burzgė indaplovė. Žiūrėjome ne tik į planų pavadinimus, bet ir į tai, kaip elektrą naudojame iš tikrųjų: kiek jos paprastai reikia, ar mums svarbiau pastovumas, ar turėtume laiko nuolat sekti kainas. Galiausiai pasirinkome variantą, kurio sąlygas bent jau suprantame. Gal jis ne kiekvieną mėnesį bus pigiausias, bet nenorėjome dar kartą rinktis bet kaip.

Po sąskaitos peržiūrėjome ir savo namų rutiną

Nesakau, kad pakeitus planą nebesvarbu, kaip gyveni namuose. Mes ir anksčiau nebuvome tie, kurie palieka šviesą tuščiame kambaryje visai dienai, bet smulkių įpročių prisiranda. Sūnus vakarais palikdavo įjungtą žaidimų konsolę, vyras kartais paleisdavo ne iki galo prikrautą indaplovę, o aš džiovyklę įjungdavau vien todėl, kad taip greičiau ir patogiau. Dalį skalbinių tikrai galėjau pakabinti ant stovo.

Nepradėjome sėdėti tamsoje ir vienas kito tikrinti. Tiesiog susitarėme, kad prietaisų nepaliekame veikti be reikalo, o ką galima – išjungiame normaliai, ne tik pulteliu. Vaikams pasakėme, kad elektros sąskaita nėra tema, už kurią reikia ką nors barti, bet namų išlaidos yra bendras reikalas. Dukra labai rimtai pasiūlė nebejungti koridoriaus šviesos, nors pati ją dažniausiai ir palieka degančią.

Po mėnesio sąskaita stebuklingai nesumažėjo – žiemą namuose ir taip daugiau vartojame. Vis dėlto jaučiausi ramiau, nes žinojau, už ką mokame ir ką galime bent iš dalies pakeisti patys. Ramybės davė ne pažadas daug sutaupyti, o aiškumas. Tik su tais priminimais telefone kol kas sekasi prasčiau: vyras vis sako susitvarkysiąs, bet jų garsą dažniausiai išgirsta tik prieš krepšinio rungtynes.

Ką pasiėmiau iš vienos nemalonios sąskaitos

Dabar nesakau, kad būtina nervingai tikrinti kiekvieną laišką ar kas vakarą sekti skaitiklio rodmenis. Bet planai baigiasi, sąlygos keičiasi, o kasdienybėje tokius dalykus lengva praleisti. Man padėjo keli paprasti dalykai, kuriuos bandau prisiminti ir kalbant apie kitas namų išlaidas:

• pranešimus apie sutartis ir kainų pokyčius pasižymėti kalendoriuje, o ne palikti pašte;
• kartą per kelis mėnesius palyginti sąskaitą su ankstesne, ypač jei vartojimas atrodo panašus;
• neskubėti kaltinti savęs ar šeimos, kol neaišku, kas konkrečiai pasikeitė;
• sprendimą aptarti namuose, nes buities išlaidos neturėtų būti vieno žmogaus galvos skausmas.

Mano lapkričio 44 eurai vietoj 27 nebuvo katastrofa, bet priminė, kaip lengva atidėti laišką ir paskui manyti, kad viskas savaime liks kaip buvę. Dabar sąskaitos nepaliekame ilgam ant šaldytuvo – gavę bent trumpai peržiūrime abu. O kaip pasielgtumėte jūs, jei pamatytumėte, kad už beveik tą patį suvartojimą staiga mokate gerokai daugiau?