Dirbau Norvegijoje 3 metus, grįžau į Šiaulius. Tai, ką pamačiau Maximoje, mane sugrąžino į realybę

Išvažiavau su mintimi kad užsidirbsiu butui. Grįžau su 19 tūkstančių eurų sąskaitoje ir galva pilna planų. Užteko vieno nuvažiavimo į Maximą Tilžės gatvėje, kad tie planai pasidarytų daug paprastesni. Šita istorija ne apie kainas. Apie tai kaip greitai pasimiršta, kaip čia iš tikro gyvenama.

Kaip ir kodėl išvažiavau

2022 metų kovas. Dirbau Šiauliuose sandėlyje prie metalo. Alga 750 į rankas. Po nuomos, kuro, maisto lieka 50-100 eurų, jei niekas nesugenda. Draugas jau metus buvo Trondheime, sako važiuok, čia žuvies fabrike pastoviai ieško. Susikroviau vieną lagaminą ir išvažiavau. Jokių didelių kalbų nebuvo. Tiesiog pavargau skaičiuoti.

Pirmas mėnuo buvo sunkiausias. Fabrikas, šaltis, rankos sušąla net su pirštinėm, kvapas kuris nebeatsiplauna nuo rūbų. Bet penktadienį ateina atlyginimas ir matai 2800. Lietuvoje tiek per tris mėnesius nesusidarydavo.

Po pusmečio perėjau į statybas. Gipsas, glaistymas, dažymas. Darbas nuo šešių iki šešių, šešias dienas per savaitę. Gyvenom keturiese dviejų kambarių bute už miesto. Vienas vonios kambarys, eilė ryte prie dušo. Maistą gaminom namie, į miestą beveik nevažiavom. Visi taupėm.

Aš turėjau savo sistemą. Kiekvieną mėnesį pervesdavau į lietuvišką sąskaitą. Telefone turėjau aplanką „Šiauliai”. Ten screenai iš skelbimų. Butas Dainuose, 54 kvadratai, 46 tūkstančiai. Butas centre, 62 tūkstančiai. Aš sau pasakiau – treji metai ir grįžtu. Pradinį įnašą turėsiu.

Norvegijoje tu pamiršti Lietuvos kainas. Tu tiesiog nebeseki. Tau atrodo kad viskas pigu, nes uždirbi daug. Aš net nebežiūrėdavau kiek kainuoja sūris ar duona. Pasiimi ir eini.

Grįžau. Aukštelkė ir pirmos dienos

Grįžau praeitų metų spalį. Tiesiai į Aukštelkę pas tėvus. Pirmą savaitę jaučiausi keistai. Visi ateina, klausinėja, kaip ten. Parvežiau mamai kavos aparatą, tėvui įrankių dėžę, kuriai jis seniai norėjo. Visi džiaugiasi.

Aš vaikščiojau po Šiaulius ir viskas atrodė pigu. Kuras pigesnis nei Norvegijoje, kavinė pigesnė. Galvojau, va, dabar pagyvensiu. Žiūrėjau tuos pačius skelbimus, tik kainos jau buvo kitos. Bet galvojau, ai, vis tiek turiu pinigų.

Tada vieną antradienį mama sako, Mindaugai, gali nuvažiuot iki Maximos? Ta kuri prie Akropolio, Tilžės gatvėje. Nupirk vakarienei. Ir parašo ant popieriaus lapelio: vištienos filė, Rokiškio sūris, pomidorai, juoda duona, kefyras. Paprasti dalykai.

Ta diena Maximoje

Nuvažiavau apie penktą. Pats pikas. Pilna žmonių po darbų, vaikai laksto, vežimai nesutelpa. Aš su savo Helly Hansen striuke, kuri Norvegijoje atrodė paprasta darbinė striukė, čia atrodė kaip iš parodos.

Prieinu prie mėsos. Filė 7,99 už kg. Sūris 12,49 už kg. Pomidorai 4,59. Duona 2,49. Kefyras 1,59. Stoviu ir skaičiuoju. Ne kronomis, o eurais. Mano krepšelis 27 eurai. Už vieną vakarienę keturiems žmonėms.

Ir man kažkas susijungė galvoje. Aš prisiminiau kiek Šiauliuose uždirba mano pusbrolis. 950 į rankas. Mano sesė – 1100. 27 eurai jiems yra pusė dienos darbo. O man Norvegijoje tai buvo valanda darbo. Stoviu ten ir pirmą kartą po trijų metų nebejaučiuosi turtingas. Jaučiuosi kaip visi.

Mokytoja prie jogurtų

Kol stovėjau, išgirdau – Mindaugai?

Atsisuku. Ponija Rasa. Mano lietuvių kalbos mokytoja iš Jovaro. Aš ją iškart atpažinau, nors ji su Maximos uniforma, su kepuraite. Ji dėliojo jogurtus į lentyną.

Sako, tu grįžai? Grįžau, sakau. Kiek pabuvai? Trejus metus. O ji sako, o aš va čia dabar. Po pamokų ateinu dar keturioms valandoms. Reikia mamą prižiūrėti, vaistai brangūs.

Kalbam gal dvi minutes. Jos rankos sausos, paraudusios. Pavargus akys. Ir tada ji man sako labai ramiai, be jokio pavydo:

„Gerai kad užsidirbai. Tik žiūrėk, kad greitai neišleisi. Čia Lietuva greitai suvalgo. Ypač tuos norvegiškus pinigus.”

Aš tik linktelėjau. Nieko protingo neatsakiau.

Skaičiai ant popieriaus

Sėdau į mašiną aikštelėje ir nevažiavau. Atsidariau telefoną. Mano sąskaita – 19 400 eurų. Skelbimai – butas Dainuose, tas pats kurį žiūrėjau prieš trejus metus, dabar 78 tūkstančiai. Kitas centre – 92 tūkstančiai.

Pradinis įnašas 15 procentų – 11 700. Lieka 7 700 gyventi, kol susirasi darbą. Paskola 66 tūkstančiai 25 metams. Įmoka 340 eurų per mėnesį. Darbas Šiauliuose – sandėlininkas 900, vadybininkas 1100-1200 jei pasiseka.

Mano 19 tūkstančių, kurie Norvegijoje atrodė kaip dideli pinigai, čia yra pusė metų ramus gyvenimas ir tada viskas iš naujo. Tik jau su paskola.

Tą akimirką supratau, kad aš neužsidirbau buto. Aš užsidirbau pradinį įnašą. Ir tris metus gyvenimo atidėjimo.

Kas liko po to

Parvažiavau namo. Padėjau maišus ant stalo virtuvėje. Mama iškrauna ir klausia – kiek gavosi? Sakau – 27,83. Ji sako – aha, brangu dabar viskas.

Vakare nebežiūrėjau skelbimų. Atsidariau kompiuterį ir pradėjau rašyti CV lietuviškai. Pirmą kartą per trejus metus teko galvoti kaip aprašyti savo patirtį, kad tiktų darbui Šiauliuose.

Aš nesigailiu kad išvažiavau. Tik gaila kad taip ilgai galvojau kad pinigai išspręs viską. Maxima man nieko naujo neparodė. Ji tik priminė tai, ką aš pats žinojau prieš išvažiuodamas. Tik buvau pamiršęs.

Dabar dirbu Šiauliuose. Už 1050 į rankas. Buto dar nepirkau. Nuomojuosi. Ir kai einu į Maximą, visada pasižiūriu kiek kainuoja tas Rokiškio sūris.