Dvi savaites tikrinau tris parduotuves ir supykau: ta pati prekė brangesnė 1,80 euro, o mūsų krepšelis – 96 eurais per mėnesį

Už tą pačią 500 gramų kavos pakuotę vienoje parduotuvėje prašė 6,49 euro, kitoje – 8,29 euro. Skirtumas – 1,80 euro. Iš pradžių pamaniau, kad pataikiau ant atsitiktinės akcijos, tačiau per dvi savaites palyginęs visą mūsų pirkinių sąrašą suskaičiavau 48 eurų skirtumą. Jei panašiai apsipirktume keturias savaites, vien pasirinkdami brangesnę iš trijų parduotuvių paliktume papildomus 96 eurus. Už tuos pačius produktus, kuriuos ir taip ketinome pirkti.

Viskas prasidėjo nuo žmonos pastabos, kad maistui išleidžiame daugiau, nors šaldytuvas neatrodo pilnesnis. Gyvename trise, gaminame namuose, vaikas darbo dienomis pietauja mokykloje. Neturime įpročio kas vakarą užsisakyti maisto, tačiau mėnesio pabaigoje vis tiek stebėdavomės, kur išėjo pinigai. Aš paprastai užsukdavau į parduotuvę pakeliui iš darbo. Ji buvo patogi, žinojau, kur kas sudėta, o kainų korteles dažniausiai perskaitydavau tik tada, kai skaičius pasirodydavo visai neįprastas.

Vieną penktadienį nusipirkau kavos už 8,29 euro. Kitą dieną važiavome pas mamą ir užsukome į kitą parduotuvę paimti kelių jos paprašytų produktų. Ten pamačiau tokią pačią pakuotę už 6,49 euro. Patikrinau svorį, rūšį, gamintoją – sutapo. Nufotografavau kainą ir nusiunčiau žmonai. Ji atrašė: „O kiek tokių dalykų mes perkam net nežiūrėdami?“ Tą vakarą iš šiukšliadėžės ištraukiau dar nesuglamžytą vakarykštį čekį.

Susitarėme lyginti tuos pačius produktus, o ne ieškoti bet ko pigiau

Nenorėjau eksperimento, kuriame vienoje parduotuvėje perki įprastą produktą, o kitoje pigiausią pakaitalą ir paskui džiaugiesi sutaupęs. Mums rūpėjo, kiek kainuoja būtent mūsų pasirinkimai. Susirašėme 28 reguliariai perkamų prekių pozicijas: pieno produktus, kavą, kruopas, makaronus, konservus, šaldytus produktus ir kelis kitus ilgiau laikomus maisto gaminius. Prie kiekvienos pažymėjome gamintoją, pakuotės dydį ir mums reikalingą kiekį.

Šviežios mėsos, sveriamų vaisių ir daržovių į šį palyginimą neįtraukėme. Ten būtų reikėję papildomai vertinti kokybę, kilmę, dydį ir kitus skirtumus, o aš nenorėjau sau pats sukurti patogaus rezultato. Taip pat nelyginome vienos rūšies jogurto su kitu vien todėl, kad abu parduodami panašiuose indeliuose. Jei tiksliai tokios prekės neradau, jos į tą bendrą palyginimą nedėjau. Galiausiai liko sąrašas, kurį galėjau sąžiningai patikrinti visose trijose parduotuvėse.

Kainas užsirašiau dvi savaites, kiekvieną savaitę parduotuves aplankydamas per dvi dienas. Žymėjau ir akcijas, ir tai, ar kainai reikalinga lojalumo kortelė. Visų trijų korteles jau turėjome, todėl skaičiavau mums realiai prieinamą kainą. Programėlių pasiūlymų, kurių negavau, nepriskyriau sau. Parduotuvėms lentelėje daviau paprastus pavadinimus – A, B ir C. Man buvo svarbiau suprasti savo pirkimo įprotį, o ne iš anksto nuspręsti, kurį tinklą pagirti ar išpeikti.

Pokalbis su žmona dėl pirkiniųNuotrauka: OpenAI

Pirmą savaitę skirtumas atrodė didelis. Antrą jis niekur nedingo

Jau po pirmo palyginimo pasidarė nemalonu. Mano įprasta parduotuvė buvo brangiausia. Ne kiekviena prekė joje kainavo daugiau: kelios buvo pigesnės, kai kurios kainavo vienodai, tačiau viso sąrašo suma skyrėsi gerokai. Pirmą savaitę pigiausioje parduotuvėje mūsų numatyti kiekiai būtų kainavę 85,60 euro, vidurinėje – 98,40 euro, o brangiausioje – 109,90 euro. Vieno savaitinio apsipirkimo skirtumas tarp kraštutinių variantų siekė 24,30 euro.

Žmona pasiūlė dar nesidaryti išvadų. Gal vienur tuo metu vyko mūsų prekėms palankios akcijos, o kitą savaitę viskas apsivers. Tai buvo teisinga pastaba, todėl tęsiau. Antrą savaitę kai kurios kainos pasikeitė, kelios nuolaidos baigėsi, kitoms prekėms atsirado naujos. Tačiau bendra tvarka liko ta pati. A parduotuvės krepšelis kainavo 88,40 euro, B – 99,60 euro, C – 112,10 euro.

Susumavus dvi savaites lentelė atrodė taip:

Tarp pigiausio ir brangiausio varianto susidarė 48 eurai per dvi savaites. Padauginęs iš dviejų gavau 96 eurus per keturias savaites. Tai nebuvo jau patikrinto viso mėnesio rezultatas – kainos galėjo pasikeisti, o mūsų poreikiai ne visada identiški. Tačiau kaip mūsų įprastų pirkinių iliustracija skaičius buvo pakankamai aiškus. Be to, kalbėjome tik apie palygintą sąrašo dalį, ne visas šeimos maisto išlaidas.

Labiausiai supykau prisiminęs, dėl ko namuose taupome

Aš nepykau dėl vienos kavos pakuotės. Tuos 1,80 euro dar galėjau nurašyti patogumui, skubėjimui ar tiesiog savo neatidumui. Tačiau keturiasdešimt aštuoni eurai per dvi savaites jau priminė konkrečius mūsų pokalbius namuose. Dukra buvo prašiusi naujos kuprinės, nes senojoje strigo užtrauktukas. Sakėme, kad dar palauksime. Žmona atidėliojo vieną savo pirkinį, o aš vis pasakydavau, kad šį mėnesį ir taip daug išleidome.

Tuo metu be didesnio svarstymo važiuodavau į įprastą parduotuvę ir mokėdavau tiek, kiek reikėdavo. Kai kurios kainos atrodydavo aukštos, bet numodavau ranka, kad dabar juk visur brangu. Pasirodė, kad tarp „visur brangu“ ir mano konkretaus pasirinkimo yra skirtumas. Neprireikė keisti mėgstamų produktų, atsisakyti kavos ar ieškoti pigesnio sūrio. Reikėjo pažiūrėti, kiek tas pats kainuoja kitur.

Kartu supratau, kad negaliu iš dviejų savaičių padaryti amžinos taisyklės. A parduotuvė nebūtinai bus pigiausia kiekvienai šeimai ir kiekvieną savaitę. Kito žmogaus krepšelis gali būti visai kitoks. Net ir man vieną savaitę užtektų didesnės nuolaidos kelioms brangesnėms prekėms, kad tvarka pasikeistų. Tačiau tai nepaneigė to, ką ką tik suskaičiavau: mūsų sąrašui tomis dienomis mano patogiausias pasirinkimas kainavo daugiausia.

Po bandymo beveik padariau kitą klaidą – norėjau važinėti dėl kiekvieno cento

Kelias dienas buvau užsidegęs. Pradėjau dėlioti, ką galėtume pirkti vienoje parduotuvėje, ką antroje, o kurioje dar paimti pigesnį sviestą. Žmona sustabdė, kai šeštadienio rytą pasiūliau apsukti ratą per tris vietas. Paklausė, kiek truks tas ratas ir ar į lentelę jau įrašiau degalus. Buvau taip patenkintas pagaliau radęs, kur sutaupyti, kad beveik pasiūliau visai šeimai dalį savaitgalio praleisti automobilyje.

Todėl susitarėme paprasčiau. Pagrindinį apsipirkimą darome ten, kur mūsų sąrašas tuo metu kainuoja palankiau ir kur galime patogiai nuvažiuoti. Į kitą parduotuvę dėl kelių prekių užsukame tik tada, jei ji pakeliui ir skirtumas vertas papildomo sustojimo. Nebevažiuojame specialiai pirkti vieno pigesnio produkto. Taip pat nusprendėme nekaupti atsargų vien dėl nuolaidos, jei nesame tikri, kad viską sunaudosime.

Tai pasirodė sunkiau, nei tikėjausi. Pirmą kartą naujoje parduotuvėje užtrukau ilgiau, nes nežinojau, kur kas padėta. Kelis kartus vos neįsidėjau papildomų prekių, kurių sąraše nebuvo. Labai lengva sutaupytą sumą išleisti čia pat ir vis tiek grįžti patenkintam, kad pirkai pigiau. Pradėjau eiti su konkrečiu sąrašu ir prieš kasą dar kartą peržiūrėti vežimėlį.

Trečią savaitę pagaliau turėjome ne pažadą, o tikrą čekį

Kitą pagrindinį apsipirkimą dariau A parduotuvėje. Išsaugojau čekį ir namuose atskirai pažymėjau, kas sutapo su mūsų palygintu sąrašu, o kas buvo papildomi švieži produktai. Nebebandžiau visko suvesti į gražų skaičių. Norėjau matyti, ar pakeitę įprotį iš tikrųjų išleidžiame mažiau, o ne vien randame pigesnių kainų nuotraukoms.

Žmona pasiūlė sutaupymo neištirpinti bendrame sąskaitos likutyje. Pirmuosius 48 eurus, kuriuos galėjome skirti kitam pirkiniui pasirinkę pigesnį dviejų savaičių krepšelį, palikome atskirai. Savaitgalį nuvažiavome dukrai kuprinės. Ji kainavo 34,99 euro, todėl iš tos sumos dar liko 13,01 euro.

Mano telefone iki šiol yra kavos kainos nuotrauka – 6,49 euro. Tačiau dabar dažniau atsiverčiu pirkinių sąrašą. Pagrindinę parduotuvę pakeitėme, o į senąją užsuku tada, kai tikrai patogu arba joje randu reikalingą prekę palankia kaina. Dukros kuprinės užtrauktukas nebestringa. Už ją sumokėjome pinigais, kurių anksčiau nė nesuprasdavome išleidžiantys daugiau.