Į darbą pavėlavau 15 minučių, nes sugedo autobusas. Šefas pasakė, kad tai ne pasiteisinimas ir kad tai būtų paskutinis kartas

Kai autobusas sustojo antrą kartą, dar tikėjausi, kad tuoj važiuosime. Iki darbo buvo likusios kelios stotelės, telefone rodė be dešimties aštuonias. Paprastai tokiu metu jau eidavau nuo stotelės, pakeliui dar spėdavau nusipirkti kavos.

Vairuotojas kelis kartus bandė užvesti variklį. Žmonės pradėjo dairytis, kažkas iš galo garsiai paklausė, ar ilgai stovėsime. Kai vairuotojas išlipo ir atidarė autobuso gale esantį dangtį, supratau, kad laiku nebūsiu.

Parašiau vadovui: „Sugedo autobusas. Laukiu kito, šiek tiek vėluosiu.“ Žinutę perskaitė beveik iškart. Nieko neatsakė, bet tuo metu man tai nepasirodė keista.

Galvojau tik apie tai, kaip greičiau nusigauti

Stotelėje buvo šalta. Vis tikrinau, už kiek minučių atvažiuos kitas autobusas, nors nuo žiūrėjimo jis greičiau neartėjo. Buvau atsidaręs ir pavežėjų programėlę, bet automobilio būtų reikėję laukti beveik tiek pat.

Keli keleiviai patraukė pėsčiomis. Akimirką svarsčiau eiti kartu, paskui likau: iki darbovietės dar buvo per toli. Labiausiai erzino, kad negalėjau nieko padaryti. Buvau atsikėlęs įprastu laiku, išėjęs kaip visada, net į autobusą įlipau anksčiau, nei pradėjo lyti.

Į darbą įėjau aštuntą penkiolika. Nusivilkau striukę, padėjau kuprinę ir jau norėjau sėstis, kai vadovas pakvietė pas save.

– Kodėl vėluoji?

– Rašiau jums. Autobusas sugedo.

– Mačiau. Bet tai ne pasiteisinimas.

Iš pradžių net nesupratau, ką turėčiau atsakyti. Pakartoti tą patį? Parodyti, kuriuo maršrutu važiavau?

– Aš negalėjau žinoti, kad jis suges.

– Reikia pasilikti laiko nenumatytiems atvejams. Darbas prasideda aštuntą.

Pasakiau „supratau“ ir grįžau prie savo stalo. Tiesą sakant, nieko nesupratau, tik nenorėjau tęsti pokalbio stovėdamas tarpduryje.

Tos penkiolika minučių galvoje užėmė visą rytą

Kolegė paklausė, kas nutiko. Trumpai papasakojau, o ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Šiandien nuo ryto piktas. Man irgi jau kliuvo.

Žinau, ji norėjo nuraminti. Bet man nuo to nepalengvėjo. Jeigu vadovui bloga diena, ar aš turėčiau iš anksto tai numatyti kartu su autobuso gedimu?

Bandžiau dirbti, tačiau vis grįždavau prie to pokalbio. Atidarydavau laišką, perskaitydavau kelias eilutes ir pagaunu save mintyse ginčijantis. Gal reikėjo pasakyti griežčiau. Gal paklausti, prieš kiek laiko, jo manymu, turėčiau išvažiuoti. Gal apskritai reikėjo nieko neaiškinti.

Labiausiai kliuvo tai, kad buvau palaikytas žmogumi, kuris ieško dingsties. Nevėluodavau nuolat. Tą rytą irgi nebuvau pramiegojęs ar nusprendęs dar ramiai papusryčiauti. Pranešiau vos supratęs, kad nespėsiu.

Vis dėlto kelias valandas jaučiausi lyg būčiau kažką blogai padaręs.

Per pietus dar kartą užėjau pas vadovą

Iki pietų pyktis buvo kiek atslūgęs. Pagalvojau, kad jeigu nieko nepasakysiu, vakare šitą pokalbį parsinešiu namo ir dar pusvalandį pasakosiu artimiesiems, ką turėjau atsakyti.

Pasibeldžiau. Vadovas sėdėjo prie kompiuterio, paklausė, ko reikia.

– Norėjau grįžti prie ryto. Suprantu, kad turiu būti laiku. Bet šiandien autobusas sugedo, iškart jums parašiau. Man buvo nemalonu išgirsti, kad teisinuosi.

Jis atsilošė kėdėje.

– Aš nesakiau, kad meluoji.

– Žinau. Bet nuskambėjo taip, lyg būčiau galėjęs to išvengti ir tiesiog nepasistengiau.

Kurį laiką tylėjo. Paskui pasakė, kad ryte manęs reikėjo dėl vienos užduoties ir negalėjo prisiskambinti kitam kolegai. Apie tą užduotį iki tol nebuvau girdėjęs.

– Gerai, šį kartą taip išėjo. Tik kitąsyk pranešk.

– Šiandien pranešiau.

– Taip, mačiau.

Tuo pokalbis ir baigėsi. Atsiprašymo nebuvo. Užtat bent jau pasakiau tai, kas nuo ryto nedavė ramybės.

Kitą rytą važiavau tuo pačiu autobusu

Vakare dar pažiūrėjau ankstesnį reisą. Juo važiuodamas prie darbovietės būčiau atsidūręs gerokai per anksti. Telefoną padėjau ir nusistačiau žadintuvą įprastam laikui.

Kitą rytą stotelėje sutikau moterį, su kuria vakar laukėme pakaitinio autobuso. Ji mane atpažino.

– Na, gavot vakar darbe?

– Gavau.

– Aš irgi. Sakė, galėjau taksi išsikviesti.

Privažiavus autobusui abi durys atsidarė ne iš karto. Susižvalgėme ir nusijuokėme. Bent tą rytą iki darbo nuvažiavau laiku.

Kabindamas striukę pamačiau vadovą. Pasisveikinome, jis paklausė, ar galiu pirmiausia pažiūrėti vieną užduotį. Pasakiau, kad galiu, ir atsisėdau dirbti. Šįkart jau žinojau, ko reikia iš pat ryto.