Įdarbinimo agentūrai sumokėjau 350 eurų už darbą Olandijoje. Nuvykus paaiškėjo, kad valandų bus perpus mažiau, o už kambarį kas savaitę išskaičiuos 110 eurų

Pirmą vakarą Olandijoje sėdėjau ant apatinės dviaukštės lovos ir telefone skaičiavau, kiek man liks po pirmos savaitės. Man 34-eji, Lietuvoje dirbau sandėlyje prie Kauno, o namuose liko žmona ir septynerių metų sūnus. Išvažiavau ne dėl nuotykių – reikėjo padengti kelias sąskaitas, pataisyti automobilį ir bent kiek atsikvėpti nuo nuolatinio pinigų skaičiavimo. Agentūros darbuotoja telefonu sakė, kad darbo bus daug, todėl atrodė, jog keli mėnesiai užsienyje galėtų padėti.

Už įdarbinimą pervedžiau 350 eurų, nes man aiškino, kad tai normalu: suras darbą, padės susitvarkyti išvykimą, apgyvendins. Prieš kelionę gavau trumpą žinutę su išvykimo vieta ir nurodymu pasiimti patalynę bei darbo batus. Kambarys, į kurį mus atvežė, iš pradžių atrodė pakenčiamai, bet greitai pasimatė visa kita: ankšta virtuvė, pilnas šaldytuvas svetimų dėžučių, koridoriuje sukrauti purvini batai. Tada dar galvojau, kad svarbiausia pradėti dirbti, o prie buities kaip nors priprasime.

Autobuse visi kalbėjo apie vieną pažadą

Iš Lietuvos važiavome šešiese, dauguma, kaip ir aš, pirmą kartą per tokią agentūrą. Vienas vyras iš Šiaulių jau buvo dirbęs užsienyje, bet sakė, kad su šia įmone irgi dar neturėjo reikalų. Autobuse kalbėjomės apie sandėlį, užsakymų rinkimą ir pamainas, nes visi buvome girdėję panašiai: darbo užteks, o kas norės, galės pasiimti daugiau valandų. Žmonės skaičiavo, kam panaudos uždirbtus pinigus. Vienas sakė, kad reikia stogą pasitvarkyti, kita moteris taupė dukros studijoms.

Man žadėjo maždaug pilną darbo savaitę, nors niekas tiksliai nepasakė, kiek valandų gausiu kiekvieną dieną. Tą vietą praleidau pro ausis, nes skambutis buvo skubus, o aš pats norėjau kuo greičiau išvažiuoti. Žmona dar klausė, ar turiu ką nors raštu, bet atsakiau, kad vietoje išsiaiškinsime. Dabar matau, kad vien geras pokalbis telefonu nėra susitarimas, nors tada man taip neatrodė.

Atvykę pirmiausia laukėme kieme prie namo, kol paskirstys kambarius. Buvo vėsu, smulkiai lijo, telefono baterija greitai seko. Koordinatorius pasakė, kad kitą rytą važiuosime į darbą susipažinti. Vienas vaikinas paklausė, kada prasidės pamainos, o jis tik numojo ranka: – Rytoj vietoje pasakys.

Pirmoje pamainoje grafikas susitraukė perpus

Kitą rytą mikroautobusas mus nuvežė į didelį logistikos centrą. Gavome liemenes, trumpai parodė, kur laikyti daiktus ir kaip judėti tarp lentynų. Pats darbas nebuvo kažkas neįmanomo: vaikščiojimas, prekių skenavimas, dėžių kilnojimas. Bėda prasidėjo, kai pasakė, kad tą savaitę naujiems žmonėms pamainų bus gerokai mažiau, nes sumažėję užsakymai.

Vietoj normalios pilnos savaitės gavau maždaug perpus mažiau valandų. Vieną dieną mus paleido po kelių valandų, kitą išvis pranešė laukti žinutės. Tas laukimas labiausiai nervino, nes negalėjai nei planuoti, nei normaliai pailsėti. Atsikeli anksti, apsiauni dar ne visai išdžiūvusius batus ir lauki, ar šiandien apskritai kvies į mikroautobusą.

Paklausiau vietinio pamainos vadovo, ar čia tik pradžia tokia. Jis pasakė, kad kartais valandų padaugėja, kartais ne, daug kas priklauso nuo užsakymų. Agentūros koordinatorius kalbėjo panašiai, tik vis pridurdavo, kad reikia palaukti. Manęs tai netenkino, nes iš Lietuvos išvažiavau dirbti, o ne sėdėti bendrame kambaryje ir maistui leisti paskutinius atsivežtus pinigus.

Ant stalo atsiradusi išskaita pakeitė skaičiavimus

Po kelių dienų bendrame pokalbyje gavome informaciją apie apgyvendinimą. Sakė, kad už kambarį iš atlygio kiekvieną savaitę bus išskaičiuojama 110 eurų. Iš anksto buvau girdėjęs, kad būstas mokamas, bet tikėjausi mažesnės sumos arba bent tokio darbo kiekio, kad ji taip nekirstų. Kai valandų mažai, kiekviena fiksuota išskaita atrodo visai kitaip.

Kambaryje gyvenome keturiese. Dvi dviaukštės lovos buvo sustumtos taip arti, kad vienam atsistojus prie spintelės kitam tekdavo palaukti. Virtuvėje nuolat trūko vietos, o prie vonios rytais eilė prasidėdavo dar prieš šeštą. Niekas nesitikėjo viešbučio, bet 110 eurų per savaitę už tokią vietą daugeliui pasirodė per daug. Vienas vyras piktai pasakė, kad už tiek bent nereikėtų laukti, kol kitas baigs kepti kiaušinius toje vienoje keptuvėje.

Vakare paskambinau žmonai. Iš pradžių bandžiau kalbėti ramiai, sakiau, kad gal kitą savaitę bus geriau, bet ji iš tono suprato, kad pats tuo nelabai tikiu. – Tu ten ne dėl to važiavai, kad pats sau užsidirbtum už lovą, – pasakė ji. Tą vakarą pirmą kartą rimtai pagalvojau, ar nepadariau klaidos dar tada, kai pervedžiau agentūrai tuos 350 eurų.

Ne visi išvažiavome, nors pyktis buvo bendras

Po savaitės keli žmonės pradėjo ieškoti kitų variantų. Viena mergina susirado pažįstamų kitame mieste, du vyrai nutarė grįžti į Lietuvą, nes jų santaupų beveik nebeliko. Aš dar pasilikau, nes grįžti po tiek išlaidų atrodė kvaila ir, tiesą sakant, gėda. Be to, vis tikėjausi, kad grafikas pajudės. Ir nenorėjau namuose aiškinti, kodėl taip greitai viską mečiau.

Su koordinatoriumi kalbėjau dar kartą, jau nebe vienas. Paprašėme aiškiau pasakyti, kiek realiai galime tikėtis darbo ir ar būtų galimybė persikelti kitur. Jis žadėjo pasidomėti, bet tą dieną konkrečiai nieko nepasakė. Supratau, kad pyktis bendrame kambaryje padeda tik iki tam tikros ribos: visi paburbame, o ryte vis tiek tikriname telefonus.

Po maždaug dviejų savaičių man pasiūlė kelias papildomas pamainas kitoje vietoje. Važiuoti reikėjo ilgiau, darbas buvo sunkesnis, tačiau valandų bent atsirado daugiau. Nebuvo taip, kaip žadėta pradžioje, bet atsisakyti jau nebegalėjau. Išmokau iš anksto nebeskaičiuoti tariamų pajamų, kol nematau tikro grafiko ir visų išskaitų.

Grįžęs kitaip vertinu greitus pažadus

Galiausiai užsienyje išbuvau kelis mėnesius, tačiau parsivežiau mažiau, nei buvau susiplanavęs. Dalį pinigų suvalgė pradžios išlaidos, būstas, maistas ir dienos, kai tiesiog nebuvo darbo. Labiausiai apmaudu ne dėl sunkaus fizinio darbo – jo nebijojau. Apmaudu, kad pats per mažai klausinėjau ir leidau skubėjimui nuspręsti už mane.

Dabar, jei kas nors manęs klausia apie darbą per agentūrą, sakau kelis paprastus dalykus:

• prieš išvykstant aiškiai išsiaiškinti, kiek darbo valandų realiai gali būti ir kas nutinka, jei jų sumažėja;
• atskirai susirašyti visas numatomas išskaitas už būstą, kelionę ar kitus kasdienius dalykus;
• nepervesti pinigų vien todėl, kad skubina ir žada greitą vietą;
• turėti santaupų pradžiai, kad nereikėtų priimti bet kokių sąlygų vien iš baimės grįžti;
• pasikalbėti su jau dirbančiais žmonėmis, o ne remtis tik maloniu skambučiu.

Nesakau, kad visi darbai užsienyje blogi ar kad kiekviena agentūra apgauna. Tiesiog pažadas apie darbą ir realus grafikas gali smarkiai skirtis, o skirtumą dažniausiai pamatai tik jau nuvykęs ir gavęs pirmąsias išskaitas. Iki šiol nežinau, ar tuos 350 eurų išvis reikėjo mokėti, bet bent jau dabar tokiu būdu nebeskubėčiau. O kaip pasielgtumėte jūs, jei nuvykę rastumėte perpus mažiau darbo, nei tikėjotės?