„Jūsų šuo nekanda, bet mano vaikas bijo“: parke paprašiau prisegti pavadėlį, o šeimininkas mane nufilmavo ir įkėlė į feisbuką

Šiandien, lapkričio 8 dieną, parke paprašiau vyro prisegti laisvai bėgiojusį šunį, nes mano šešerių metų dukra išsigando ir nebenorėjo eiti taku. Jis atsakė, kad šuo nekanda, o man pakartojus prašymą išsitraukė telefoną. Po kelių valandų pažįstamas atsiuntė vietos feisbuko grupėje paskelbtą vaizdo įrašą: jame aš jau buvau pristatytas kaip žmogus, kuris sekmadienį kimba prie ramiai vaikštančių šunų šeimininkų. Dukra taip pat pateko į kadrą.

Į parką išėjome prieš pietus. Norėjome tiesiog pasivaikščioti, surinkti gražesnių lapų ir pakeliui namo nusipirkti bandelių. Dukra nešėsi mažą popierinį maišelį, į kurį dėjo viską, kas jai atrodė verta parsinešti. Niekur neskubėjome, todėl leidau pačiai rinktis, kuriuo taku suksime. Šunį pirmiausia pamatė ji. Sustojusi įsikibo man į ranką ir pasakė, kad nenori, jog jis prieitų.

Šuo buvo nemažas, tamsaus kailio, bėgiojo tarp tako ir vejos. Šeimininkas ėjo kiek toliau, rankoje laikė pavadėlį. Nemačiau, kad gyvūnas ką nors pultų. Jis uostinėjo, pribėgdavo arčiau praeivių ir vėl nubėgdavo į šalį. Man nereikėjo įrodyti, kad šuo pavojingas. Mačiau savo vaiką, kuris jau slėpėsi už manęs, ir žmogų, galintį gyvūną trumpam prisisegti.

Paprašiau vieno dalyko – leisti mums ramiai praeiti

Kai vyras priartėjo, pasakiau, kad dukra bijo, ir paprašiau prisegti šunį, kol praeisime. Jis net nesustojo. Atsakė: „Jis nekanda.“ Pasakiau, kad tikiu, jog jis savo šunį pažįsta, bet mano vaikas to nežino ir nenori, kad šuo prie jos prieitų.

Vyras tuomet sustojo ir pradėjo aiškinti, kad vaikus reikia pratinti prie gyvūnų, o ne mokyti jų bijoti. Tai jau erzino. Aš neprašiau auklėjimo patarimo ir nebuvau atėjęs mokyti jo dresūros. Pakartojau: „Jūsų šuo nekanda, bet mano vaikas bijo. Galite tiesiog jį prisisegti?“

Kol kalbėjome, šuo vėl pasuko mūsų link. Dukra dar stipriau suspaudė mano ranką, o aš atsistojau prieš ją. Gyvūnas sustojo per kelis žingsnius, nieko nepadarė, tačiau dukrai to užteko. Ji pradėjo prašyti eiti namo. Šeimininkas pašaukė šunį, o tada pasakė, kad problema čia ne gyvūnas, o mano elgesys.

Telefoną jis įjungė tada, kai pokalbis jau buvo įkaitęs

Vyras išsitraukė telefoną ir nukreipė į mane. Iš pradžių pamaniau, kad kažkam skambina, bet jis pradėjo garsiai kalbėti apie tai, kaip žmonėms net ramus šuo trukdo vaikščioti parke. Supratau, kad filmuoja.

Pasakiau, kad nenoriu ginčytis prieš kamerą ir kad šalia yra mano vaikas. Jis atsakė, jog esame viešoje vietoje. Nesileidau į pokalbį apie filmavimo taisykles, nes tuo metu man rūpėjo kuo greičiau iš tos situacijos išeiti. Paprašiau bent nenukreipti telefono į dukrą. Ji stovėjo už manęs, bet kai pasisuko pažiūrėti į šeimininką, trumpam pasirodė kadre.

Nesakysiu, kad visą laiką kalbėjau idealiai ramiai. Kai žmogus trečią kartą aiškina, jog tavo vaiko baimė yra tavo kaltė, balsas pakyla. Pasakiau griežčiau, kad užtektų ginčytis ir galėtume visi išsiskirstyti. Būtent šita pokalbio dalis vėliau ir atsidūrė feisbuke. Pirmojo ramaus prašymo įraše nebuvo – telefonas tuomet dar gulėjo jo kišenėje.

Galiausiai nuėjome kitu taku. Šeimininkas liko kalbėti į telefoną, o aš nebesiklausiau. Dukra paklausė, kodėl dėdė mus filmavo. Atsakiau, kad supyko, kai paprašiau prisisegti šunį. Ji dar kartą atsisuko ir paklausė, ar dabar tas vyras važiuos mums iš paskos. Tada supratau, kad jai jau baisu ne vien dėl gyvūno.

Vaikas bijo šuns, pavadėlis neprisegtasNuotrauka: OpenAI

Apie vaizdo įrašą sužinojau iš pažįstamo

Grįžę namo papasakojome žmonai, kas nutiko. Ji pasiūlė nebesukti galvos, nes parkas didelis, žmonių įvairių, o mes juk išėjome ir konfliktas baigėsi. Aš taip pat maniau, kad viskas tuo ir užsibaigs.

Po pietų gavau pažįstamo žinutę: „Čia ne tu?“ Po ja buvo nuoroda į vietos gyventojų grupę. Atidariau ir pamačiau save. Prie įrašo autorius parašė, kad parke sutiko vyrą, kuriam užkliuvo nieko nepuolantis šuo, ir kad vaikų baimėmis dabar esą bandoma vadovauti visiems aplinkiniams.

Žiūrėti į save iš šalies buvo nemalonu. Įraše matėsi mano pakeltas balsas, o prieš tai buvusio pokalbio žiūrovai negirdėjo. Šuo tuo metu stovėjo ramiai, todėl vaizdas tikrai galėjo sudaryti įspūdį, kad konfliktą keliu be priežasties. Tačiau mane labiausiai užkabino ne tai. Viename kadre buvo aiškiai matoma dukra, prisispaudusi prie mano nugaros.

Vaikui to įrašo nerodėme. Ji tuo metu dėliojo parsineštus lapus ant stalo, o mes su žmona virtuvėje sprendėme, ką daryti su filmuota mūsų pasivaikščiojimo pabaiga.

Komentaruose žmonės jau žinojo, koks aš tėvas

Komentarų buvo kelios dešimtys. Dalis žmonių rašė, kad šuo gražus ir ramus, todėl nesupranta, dėl ko keliama problema. Vienas aiškino, kad tokie tėvai užaugina visko bijančius vaikus. Kitas siūlė kitą kartą pasivaikščiojimui rinktis prekybos centrą.

Buvo ir man pritariančių. Jie klausė, kodėl apskritai taip sunku trumpam prisegti pavadėlį, jei šalia vaikas. Keli atkreipė dėmesį, kad vaizdo įrašas prasideda pokalbio viduryje ir neparodo, nuo ko viskas prasidėjo. Viena moteris parašė pati bijanti didelių šunų ir kiekvieną kartą išgirstanti tą patį „nekanda“, nors ji neprašo nieko daugiau, tik atstumo.

Norėjau atsakyti kiekvienam. Ypač tam žmogui, kuris nusprendė, kaip auklėju dukrą, pamatęs mažiau nei minutę mūsų gyvenimo. Jau buvau parašęs ilgą komentarą, tačiau perskaitęs ištryniau pusę. Nenorėjau išsitraukti vaiko baimės kaip dar vieno argumento viešam ginčui.

Parašiau trumpai: esu filmuotas žmogus, šunį prisegti paprašiau dėl išsigandusios dukros, o ne todėl, kad gyvūnas mane puolė. Pabrėžiau, kad įraše nėra pokalbio pradžios, ir paprašiau pašalinti vaizdą, kuriame atpažįstamas vaikas.

Autorius pasiūlė man pačiam nusiraminti

Įrašo autorius atsakė greitai. Parašė, kad vaikas matomas tik trumpai, o aš pats galėjęs viską pasakyti ramiau. Dėl antros dalies nesiginčijau: atsakiau, kad pokalbio pabaigoje buvau susierzinęs. Tačiau tai nekeičia mano prašymo neplatinti dukros atvaizdo ir nepateikti nepilno pokalbio kaip visos situacijos.

Jis tada pasiūlė įrašo nebesureikšminti. Man šitas patarimas pasirodė ypač keistas iš žmogaus, kuris pats konfliktą nufilmavo ir paviešino. Parašiau jam asmeniškai, kad viešai toliau nesiginčysiu, bet prašymo pašalinti vaizdo įrašą neatšaukiu. Išsaugojau įrašo bei komentarų ekrano kopijas ir kreipiausi į grupės administratorius.

Jiems nusiunčiau konkretų paaiškinimą: įraše esu aš su nepilnamete dukra, konfliktas pateiktas be pradžios, o pats autorius mano prašymą pašalinti vaizdą atmetė. Neprašiau administratorių nuspręsti, kuris iš mūsų geresnis žmogus. Norėjau, kad mūsų rytinis pasivaikščiojimas nustotų būti svetimų žmonių pramoga.

Vakare įrašo grupėje nebeliko

Administratorė atsakė, kad situaciją peržiūrės. Kiek vėliau parašė, jog įrašas iš grupės pašalintas. Autorius man dar atsiuntė žinutę, kad „dėl tokio menkniekio“ nereikėjo kelti tiek triukšmo. Į ją nebeatsakiau.

Pakartotinai patikrinau grupę – vaizdo įrašo nebebuvo. Negalėjau žinoti, ar kas nors spėjo jį išsisaugoti, tačiau bent jau diskusija toje vietoje baigėsi. Žmonai persiunčiau administratorės atsakymą, o pažįstamam, kuris mane perspėjo, padėkojau. Jei ne jo žinutė, galėjau taip ir nesužinoti, kad esu filmuotas ir viešai aptarinėjamas.

Dukra vakare pati grįžo prie ryto įvykio. Paklausė, ar kitą kartą į parką galėsime eiti kitu taku. Pasakiau, kad galėsime rinktis, kuriuo norime, ir kad išsigąsti šuns nėra blogas elgesys. Ji linktelėjo ir paprašė padėti lapus suspausti knygoje.

Lapkričio 8-osios vakarą įrašas iš grupės buvo pašalintas, su šuns šeimininku daugiau nebesusirašinėjau. Kito pasivaikščiojimo neatšaukėme. Tik šįkart į parką eisime trise – dukra paprašė, kad prisijungtų ir mama.

Virginijus D.