Kaimynas elektromobilį kraudavo iš rūsio lizdo. Kai bendra sąskaita išaugo 46 eurais, kieme pasirodė policija

Kaimyno naują elektromobilį pirmiausia pastebėjau dėl to, kad jis kiekvieną vakarą stovėdavo toje pačioje vietoje – prie pat mūsų daugiabučio rūsio lango. Tik vėliau pamačiau laidą. O kai gavome didesnę bendros elektros sąskaitą, iš pradžių net nereikėjo nieko įrodinėti: žmogus pats pasakė, kad taip, krauna iš rūsio. Tik nesuprato, kodėl mums tai turėtų rūpėti. „Juk visiems padalina, kiek ten jums išeina?“ – paklausė. Po savaitės jis jau aiškinosi atvykusiems policijos pareigūnams.

Mūsų namas nedidelis, dvidešimt butų. Vieni kitus pažįstame bent iš matymo, o kas gyvena pirmame aukšte, dažniausiai žino ir tai, kas vėl neuždarė lauko durų. Bendrus reikalus aptariame namo grupėje. Kartais susipykstame dėl automobilių, kartais dėl valymo, bet iki šiol viskas baigdavosi keliomis piktomis žinutėmis.

Bendra elektra apmokama visų gyventojų. Iš jos veikia laiptinių ir rūsio apšvietimas, kiti bendri įrenginiai. Sąskaitoje kiekvienam priskiriama dalis, ir paprastai į tą eilutę daug dėmesio nekreipdavau.

Tą mėnesį namo bendros elektros išlaidos, palyginti su ankstesniu, padidėjo 46 eurais. Apie tai pirmas grupėje parašė kaimynas iš trečio aukšto. Paklausė, ar rūsyje kas nors nepaliko įjungto šildytuvo.

Tada prisiminiau laidą prie automobilio.

Kaimynas net nebandė slėpti, iš kur ima elektrą

Jį sutikau šeštadienį, kai nešė pirkinius iš bagažinės. Paklausiau, ar tikrai automobilį krauna per mūsų rūsį. Atsakė ramiai, net šyptelėjo.

– Taip. Kol kas neturiu kito varianto.

Pasakiau apie bendrą sąskaitą. Jis sustojo prie bagažinės ir paaiškino, kad krauna ne kiekvieną dieną, dažniausiai tik pasipildo tiek, kiek reikia iki darbo ir atgal. Lyg būčiau klausęs, ar jis važinėja toli.

– Bet už tą elektrą moka visas namas, – pasakiau.

– Tai kiek ten kiekvienam susidaro? Porą eurų?

Man nuo šito atsakymo pasidarė pikčiau nei nuo pačios sąskaitos. Žmogus nė nesvarstė, kad turėtų atsiklausti. Jo galvoje išlaidos buvo pakankamai mažos, kad kiti privalėtų su jomis susitaikyti.

Pasakiau, kad turėtų būti atskira apskaita ir aiškus atsiskaitymas. Jis atsakė, jog dėl kelių eurų nenori prasidėti su popieriais. Tada pasiėmė likusį krepšį ir uždarė bagažinę.

Parašiau į grupę ir iš karto tapau tuo, kuris „ieško problemų“

Vakare parašiau, kad rūsyje esančiu lizdu kraunamas asmeninis automobilis. Paprašiau administratoriaus patikrinti, prie kokios apskaitos lizdas prijungtas, ir paaiškinti, kaip toks vartojimas turi būti atskirtas nuo bendrų išlaidų.

Automobilio savininkas atsakė beveik iš karto. Parašė, kad nesiruošia nieko apvogti, tačiau aš galėčiau pirmiausia su juo pasikalbėti, užuot viešai aptarinėjęs.

Primenu jam mūsų pokalbį prie bagažinės.

Tuomet diskusija pasisuko taip, kaip dažnai nutinka namo grupėse: nuo konkretaus laido perėjome prie mano charakterio. Viena kaimynė pasiūlė būti draugiškesniems. Kitas gyventojas parašė, kad ir pats kartais rūsyje įsijungia elektrinį grąžtą. Kažkas pajuokavo, jog netrukus už kiekvieną laiptinėje uždegtą lemputę siųsime atskirą sąskaitą.

Tačiau buvo ir tokių, kurie klausė tiesiai: kodėl visi turėtų mokėti už vieno žmogaus automobilį?

Administratorius pirmadienį patvirtino, kad lizdas prijungtas prie bendro namo skaitiklio. Atskiro suvartojimo matavimo nebuvo. Gavome ir atsakymą, kad tiksliai nustatyti ankstesnių įkrovimų kiekio iš vien bendros sąskaitos negalima.

Visų papildomų 46 eurų automobiliui automatiškai priskirti negalėjome. Bet jau žinojome, kad jo įkrovimas tikrai pateko į mūsų bendras išlaidas.

„Aš juk irgi moku už bendrą elektrą“

Po administratoriaus atsakymo tikėjausi, kad laidas dings. Kitą vakarą jis vėl buvo išvestas pro langelį.

Šį kartą kaimynas grupėje pateikė naują argumentą:

– Aš irgi savininkas. Irgi moku bendrus mokesčius.

Atsakiau, kad bendros elektros sąskaitos dalies apmokėjimas nereiškia, jog gali savo nuožiūra prie jos prijungti viską, ką nori. Jis parašė, kad tada reikėtų uždrausti ir kitų žmonių prietaisus rūsiuose.

Tą sakinį perskaičiau, bet tuo metu prie jo neužsikabinau. Buvau susitelkęs į automobilį, stovintį prieš mano langus. Atrodė, jog visa situacija paprasta: yra bendras lizdas, yra asmeninis automobilis ir žmogus, nenorintis atskirai mokėti.

Administratorius pasiūlė surengti gyventojų susitikimą ir iki tol bendru lizdu automobilio nekrauti. Kaimynas atsakė, kad „savaitės viduryje jam dabar ne laikas eksperimentuoti su susisiekimu“.

Vadinasi, toliau mokėsime mes.

Policiją iškvietė pats automobilio savininkas

Ketvirtadienį grįžęs iš darbo prie rūsio radau susibūrusius tris kaimynus. Vienas buvo atsidaręs rūsio duris ir garsiai kvietė automobilio savininką nusileisti. Pasirodo, prieš tai jam paskambino, bet šis atsakė neturintis laiko.

Žmonės jau buvo suirzę. Kaimynas iš trečio aukšto kartojo, kad už savo pinigus jis taip pat galėtų namo kieme ką nors šildyti. Vyresnė kaimynė sakė, jog vasarą taupė net bendrą apšvietimą, o dabar iš jos pensijos bus kraunamas automobilis.

Savininkas nusileido po kelių minučių. Vos pamatęs mus, pradėjo filmuoti telefonu.

– Prie automobilio nelįskit. Nieko neatjunginėkit.

Niekas prie automobilio nelietė nei kištuko, nei laido. Tačiau susikalbėti jau buvo sunku: vienas rodė sąskaitą, kitas kalbėjo apie rūsio langą, trečias reikalavo bent jau atsiprašyti.

Galiausiai automobilio savininkas pats paskambino policijai. Pranešė, kad kaimynai susirinkę grasina jo turtui.

Prisimenu, kaip tada pagalvojau: gerai, tegu atvažiuoja. Bent pagaliau visi nustosime kalbėti vienas per kitą.

Pareigūnai paklausė to, ko mes iki tol nebuvome patikrinę

Atvykus pareigūnams, kieme iš karto pasidarė tyliau. Automobilio savininkas rodė telefoną ir aiškino, kad jaučiasi puolamas. Mes pasakėme, dėl ko susirinkome, parodėme administratoriaus atsakymą apie bendrą skaitiklį.

Vienas pareigūnas paklausė, ar kas nors apgadinta. Nebuvo. Ar buvo liestas automobilis? Nebuvo. Tada išklausė paaiškinimų apie elektrą. Kieme niekas neišrašė kaimynui galutinės sąskaitos ir nenusprendė, kiek kilovatvalandžių jis paėmė. Reikėjo administratoriaus duomenų ir aiškesnių aplinkybių.

O tada automobilio savininkas, iki tol stovėjęs įsitempęs, pasakė:

– Gerai. Mano automobilį visi matot. O į kitus sandėliukus bent pasižiūrėjot?

Kaimynas iš trečio aukšto iš karto atkirto, kad nereikia nukreipti temos.

Bet pareigūnas paklausė, ką konkrečiai jis turi omenyje.

– Ten šaldiklis dirba. Ir dar viename šildytuvas būna įjungtas. Tik mano laidas į lauką išeina.

Prieš kitus metęs kaltinimus kaimynas pats turėjo ką paaiškinti

Tą vakarą svetimų sandėliukų niekas nelaužė. Tačiau po konflikto administratorius organizavo bendros elektros instaliacijos apžiūrą, iš anksto informavęs savininkus ir paprašęs sudaryti galimybę patikrinti prijungtus prietaisus.

Tada ir paaiškėjo tai, ko mūsų grupėje iki tol niekas nebuvo aptaręs.

Kaimynas iš trečio aukšto, pirmasis viešai paklausęs apie padidėjusią sąskaitą ir garsiausiai reikalavęs „baigti vogti iš žmonių“, savo sandėliuke laikė šaldiklį. Veikiantį. Prijungtą prie bendros elektros grandinės.

Jis ten stovėjo ne mėnesį. Ne nuo elektromobilio atsiradimo.

– Nuo seniai, – pirmiausia pasakė kaimynas.

Vėliau pripažino, kad bent trejus metus.

Kai administratorius paklausė apie atskirą atsiskaitymą, jis atsakė, jog niekas anksčiau nekėlė klausimų.

Aš stovėjau prie atidarytų sandėliuko durų ir žiūrėjau į šaldiklį. Ant jo dangčio buvo sudėtos tuščios dėžės. Girdėjosi tylus variklio ūžimas.

Ta pati moteris, kuri kieme kalbėjo apie pensiją, paklausė:

– Tai už tavo maistą irgi mes mokėjom?

Kaimynas pradėjo aiškinti, kad šaldiklis ekonomiškas.

Tą vakarą šį žodį išgirdome ne pirmą kartą.

Automobilio tai nepateisino, bet ginčas jau atrodė kitaip

Elektromobilio savininkas, sužinojęs apie šaldiklį, bandė pasijusti teisus. Grupėje parašė: „Kaip ir sakiau.“

Tačiau jam iš karto buvo atsakyta, kad kito žmogaus neapskaitytas prietaisas nepadaro jo įkrovimo bendru namo reikalu. Viena problema nepanaikino kitos.

Galiausiai automobilio krauti iš to lizdo jis nebegalėjo. Šaldiklio savininkui taip pat teko pasirūpinti kitu sprendimu. Administratorius pradėjo tvarkyti bendrų lizdų naudojimą ir apskaitą, o mes gavome aiškesnį vaizdą, kas apskritai buvo prijungta rūsyje.

Tikslios ankstesnių metų išlaidų sumos niekas stebuklingai neatkūrė. Tačiau bent jau nebeliko pasiteisinimo, kad jei prietaisas mažai naudoja, apie jį galima nutylėti.

Dabar, sutikęs tuos du kaimynus, pasisveikinu su abiem. Vienas automobilį krauna kitur. Kitas šaldiklį išsivežė.

O kai namo grupėje vėl prasideda kalbos apie bendras išlaidas, pirmiausia prisimenu ne elektromobilį ir ne policijos švyturėlius. Prisimenu žmogų, kuris stovėjo prie svetimo laido su sąskaita rankoje, kol jo paties sandėliuke tyliai dirbo šaldiklis.