Laikome 6 vištas, kad turėtume pigesnių kiaušinių. Suskaičiavau lesalą ir aptvarą: vienas kiaušinis kainuoja 41 centą

Vieną sekmadienio rytą, rinkdamas dar šiltus kiaušinius iš lizdo, mintyse automatiškai padauginau jų skaičių iš parduotuvės kainos ir sustojau. Man 39-eri, gyvenu su žmona ir dviem vaikais priemiestyje, turime nedidelį namą bei tokį kiemą, kuriame telpa batutas, kelios daržo lysvės ir šešių vištų aptvaras. Vištas įsigijome prieš metus, nes atrodė paprasta: šeima valgys savus kiaušinius, o parduotuvėje nereikės tiek galvoti, kuri pakuotė pigesnė. Tuo metu skaičiavome gana optimistiškai ir manėme, kad paukščiai greitai „atsipirks“.

Pradžioje visi namuose džiaugėsi gal kiek per daug. Vaikai davė vištoms vardus, nors po kelių savaičių jau painiodavo Rudę su kita ruda. Žmona nusiuntė savo mamai nuotrauką, kai pirmą kartą radome penkis kiaušinius per dieną. Aš didžiavausi aptvaru, kurį surinkau vakarais po darbo, nors tvoros kampą teko tvarkyti jau pirmą mėnesį. Vėliau ant šaldytuvo priklijavau lapą ir pradėjau žymėtis, kiek išeina lesalui, kraikui ir kitoms smulkmenoms. Skaičius nebuvo toks, kokio tikėjausi: vienas mūsų kiaušinis vidutiniškai kainavo apie 41 centą.

Pradžioje atrodė, kad pakaks kelių lentų ir lesalo

Idėja atsirado ne iš kokio nors rimto ūkininkavimo plano. Kaimynas už tvoros laikė vištas, kartais atnešdavo kelis kiaušinius ir sakydavo, kad nieko čia sudėtingo. Mes tuo metu jau buvome pavargę nuo nuolatinių išlaidų: vaikų būrelių, kuro, maisto, vis išlendančių namo reikalų. Todėl mintis turėti bent vieną produktą iš savo kiemo atrodė visai logiška.

Pasiskaičiavau, kiek kainuos vištos, lesyklos, girdykla, tinklas ir mediena. Dalį lentų turėjau likusių nuo sandėliuko tvarkymo, todėl sau pasakiau, kad jų į kainą netrauksiu. Dabar suprantu, jog čia ir prasidėjo mano patogus skaičiavimas: ką jau turiu, tas neva nieko nekainuoja. Žmona tada paklausė, ar tikrai norime dar vienos pareigos kieme, bet aš numojau ranka.

– Šešios vištos juk ne šuo, nereikės su jomis vaikščioti, – pasakiau, nelabai pagalvodamas, kiek vis tiek reikės rytų ir vakarų.

Pirmomis savaitėmis viskas buvo nauja ir smagu. Prieš darbą apsiaudavau senus guminius batus, pripildydavau vandens, surinkdavau kiaušinius. Vaikai iš pradžių norėdavo eiti kartu, bet po kelių lietingų rytų purvas prie vartelių jų nebeviliojo. Vištos liko daugiausia mano ir žmonos reikalas, nors ji dažniau prisimena, kada baigiasi lesalas.

Ant šaldytuvo atsiradęs lapas sugadino ramybę

Skaičiuoti pradėjau ne todėl, kad norėjau įrodyti savo klaidą. Kartą grįždamas iš parduotuvės parsinešiau sunkų lesalo maišą, namuose ant šaldytuvo gulėjo sąskaita už elektrą. Pagalvojau, būtų įdomu palyginti, kiek mums iš tikrųjų kainuoja tie „savi“ kiaušiniai. Užrašiau vieną išlaidą, paskui kitą, ir tas lapas taip ir liko kabėti.

Įtraukiau lesalą, kraiką, tinklo pataisymą, medvaržčius, naują dangtį vandens indui ir dalį aptvaro kainos. Nebandžiau visko suskaičiuoti iki cento, bet nenorėjau ir apsimesti, kad vištos gyvena vien iš žolės. Jos pakapsto darže likusius lapus, gauna bulvių lupenų ar košės likučių, tačiau tuo jų neišlaikysi. Kiaušinius irgi žymėjau: vieną savaitę turėdavome tiek, kad dalį atiduodavome mamai, kitą lizduose rasdavome vos kelis.

Didžiausias skirtumas pasimatė ne vasarą, kai visos šešios dėjo gana reguliariai, o atvėsus orams. Lesalo reikia kasdien, vandens irgi, o kiaušinių skaičiaus suplanuoti negali. Galiausiai sukauptas išlaidas padalijau iš surinktų kiaušinių ir gavau tuos 41 centą. Parduotuvėje kartais randu pigesnių, ypač per akcijas, todėl pirma mintis buvo paprasta: gal viską darėme veltui.

Vaikas virtuvėje paduoda daržovių likučius vištoms, šalia guli švieži kiaušiniaiNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Žmona priminė tai, ko į lentelę nesudėjau

Vakare parodžiau žmonai savo užrašus, tikėdamasis, kad ji kartu pasipiktins. Ji pažiūrėjo ir paklausė, ar įskaičiavau savo laiką. Paskui nusišypsojo, nes aišku, kad tada savikaina būtų dar didesnė. Man tas klausimas nepatiko. Po darbo tikrai ne visada norisi eiti į kiemą, ypač kai batai prie durų dar drėgni nuo ryto, o vaikai prašo padėti su namų darbais.

– Tu skaičiuoji taip, lyg būtume atidarę kiaušinių parduotuvę, – pasakė ji. – O mes tiesiog turime vištas.

Iš pradžių man tai nuskambėjo kaip bandymas paguosti. Bet kitą rytą jaunesnysis sūnus, kuris paprastai prie aptvaro nesiveržia, pats atnešė dubenėlį su daržovių likučiais ir paklausė, ar vištoms galima duoti agurko galus. Tą dieną išsikepėme omletą iš keturių kiaušinių, o vaikai ginčijosi, kuri višta padėjo didžiausią. Į lentelę to nesudėsi, bet visai ignoruoti irgi neišeina.

Vis dėlto romantizuoti nenoriu. Vištos prineša purvo, aptvarą reikia valyti, o prieš atostogas tenka tartis su kaimynu, kad užmestų akį. Viena višta atrado plyšį prie tvoros ir kelis kartus iškapstė salotas. Dėl jų žmona ant manęs pyko labiau nei dėl pačių išlaidų. Savi kiaušiniai nėra nemokami, ir jie neatsiranda vien todėl, kad kieme pastatytas vištų namelis.

Bandymas taupyti pavirto į įprotį gyventi kitaip

Kai nustojau laukti, kad kiekvienas kiaušinis bus pigesnis už parduotuvinį, pasidarė ramiau. Dabar nebeskubu pirkti visokių „naudingų“ priedų, kuriuos siūlo gyvūnų prekių parduotuvėje, ir neperku daugiau, nei iš tiesų sunaudojame. Lesalą stengiamės suplanuoti iš anksto, o aptvarą taisau tada, kai tikrai reikia, ne vien dėl to, kad norisi viską padaryti idealiai. Ir sau pripažinau, kad senos lentos vis tiek turėjo vertę.

Mes taip pat nustojome tikėtis vienodo kiekio kasdien. Jei tą savaitę kiaušinių daugiau, iškepame apkepą, blynų ar pasidalijame su artimaisiais. Jei mažiau, nusiperkame parduotuvėje ir nedarome iš to principo. Anksčiau būčiau jautęsis pralaimėjęs, dabar tai atrodo tiesiog normalu.

Keista, bet vištos išmokė ne tiek taupyti, kiek atsargiau žiūrėti į pažadus apie „apsirūpinimą“. Prieš ką nors pirkdamas namams dažniau paklausiu savęs, ar matau visą vaizdą, ar tik tą dalį, kuri patvirtina mano norą. Žmona sako, kad bent jau tas lapas ant šaldytuvo buvo naudingas. Aš vis dar juokauju, kad kitais metais gal pavyks kiaušinį atpiginti iki 35 centų, o ji iškart primena tvoros kampą, kurį reikės keisti.

Ką man reiškia tie 41 centai dabar

Dabar žinau, kad vien dėl pigesnių kiaušinių šešių vištų laikyti neverta. Ypač jei reikia nuo nulio įrengti vietą, pirkti viską iš karto ir tikėtis, kad kiekvieną dieną jos dės vienodai. Tačiau mūsų namuose tas skaičius nėra visas atsakymas. Jis primena, kad patogumas ir savarankiškumas turi savo kainą, net jei jos nematai parduotuvės kvite.

• Prieš įsigyjant vištas verta susirašyti ne tik lesalo kainą, bet ir aptvarą, priežiūrą bei smulkius remontus.
• Geriau neplanuoti, kad jos nuolat duos vienodą kiekį kiaušinių.
• Reikia iš anksto sutarti šeimoje, kas tvarkys kasdienius darbus ir kas pavaduos išvykus.
• Jei svarbiausia mažiausia kaina, parduotuvė dažnai bus paprastesnis sprendimas.

Mes vištų kol kas neatsisakome, nors papildomų jau nebeimsiu. Rytais vis dar užsimaunu tuos pačius guminius batus, tik nebeįsivaizduoju, kad einu pasiimti nemokamų pusryčių. O kaip pasielgtumėte jūs: laikytumėte vištas dėl savų kiaušinių, net žinodami tikrą jų savikainą?