Laiptinėje kažkas nuolat išsuka lemputes, o mes kas mėnesį perkame naujas: jau atsibodo mokėti už kažkieno įpročius

Anksčiau grįžusi namo ir radusi tamsią laiptinę pagalvodavau, kad vėl perdegė lemputė. Dabar pirmiausia pakeliu akis į šviestuvą. Jeigu matau tuščią lizdą, net nebesistebiu. Tik pagalvoju, kiek kartų dar pirksime tą patį daiktą tai pačiai vietai ir apsimesime, kad čia nieko tokio.

Mūsų namas nedidelis, penkių aukštų, didžioji dalis kaimynų gyvena seniai. Pažįstame vieni kitus bent iš matymo, žinome, kas laiko šunį, kas anksti išvažiuoja į darbą, pas ką savaitgaliais atvažiuoja anūkai. Nėra pas mus nei kažkokių ypatingų konfliktų, nei nuolatinių susirinkimų. Dažniausiai visi tiesiog gyvename savo gyvenimus.

Bet su tomis lemputėmis jau pasidarė kažkokia nesąmonė.

Vieną vakarą grįžau iš parduotuvės. Abiejose rankose po maišą, lauke lijo, akiniai aprasoję. Atidariau laiptinės duris ir sustojau, nes viduje tamsu. Paspaudžiau jungiklį dar kartą. Nieko. Teko pasidėti maišą ant šlapių grindų, išsitraukti telefoną ir pasišviesti.

Kitą rytą sutikau pirmo aukšto kaimynę. Sakau, turbūt lemputė perdegė, reikės pranešti namo atstovui.

– Kad ji ne perdegusi. Jos nėra, – atsakė ji.

Tada dar nusijuokėme. Atrodė keista, bet kažkaip ne taip rimta, kad dėl vienos lemputės reikėtų pyktis.

Iš pradžių visi tiesiog nupirkdavome po naują

Pirmą kartą lemputę nupirko kaimynas. Antrą – mano vyras, nes kaip tik važiavo į parduotuvę ir aš paprašiau paimti. Trečią kartą paaiškėjo, kad naują jau buvo nupirkusi ir moteris iš antro aukšto.

Ji stovėjo su dėžute rankoje, žiūrėjo į šviečiantį šviestuvą ir sakė:

– Tai jau pakeitė? O aš vakar specialiai ėjau.

Jos lemputę palikome atsargai. Net buvo patogu: jeigu vėl kas nutiks, bent nereikės niekam važiuoti.

Po kelių savaičių prireikė ir tos atsarginės.

Ne kiekvieną kartą kas nors dingsta toje pačioje vietoje. Kartais tamsu prie įėjimo, kartais ties laiptais į antrą aukštą. Bet dažniausiai nukenčia būtent apačia, kur vakare praeina beveik visi.

Iš pradžių dar bandėme aiškintis, gal lemputes išsuka žmogus, kuris paskui jas pakeičia, gal kažkas tvarko apšvietimą. Paklausėme namo atstovo. Jis nežinojo. Su administratoriumi irgi niekas dėl tokių darbų nebuvo susitaręs.

Vadinasi, tiesiog kažkas ateina, išsuka ir nusineša. Arba kur nors padeda. Kur – nežinome, nes nei ant palangės, nei prie pašto dėžučių jų nepalieka.

Labiausiai supykdė ne lemputės kaina

Kai apie tai užsiminiau pažįstamai, ji numojo ranka:

– Kiek ten ta lemputė kainuoja.

Žinau, kad nedaug. Dėl vienos tokios išlaidos mūsų šeimos biudžetas nesugrius. Bet man jau nemalonu pats principas.

Vienas žmogus nusprendžia, kad bendroje laiptinėje šviesos nereikia, o kiti paskui turi tuo pasirūpinti. Pastebėti, parašyti, nupirkti, perduoti tam, kas pakeis. Ir dar tarpusavyje susigaudyti, ar kas nors jau nupirko, kad vėl neatsirastų trys dėžutės vienu metu.

O iki tol visi vaikštome tamsoje.

Mano mama kartą atvažiavo vakare ir paskambino nuo lauko durų. Ne todėl, kad negalėjo patekti į vidų. Tiesiog nenorėjo viena eiti tamsiais laiptais. Jai jau sunkiau matyti pakopų kraštus, ypač įėjus iš apšviesto kiemo.

Nusileidau jos pasitikti ir pagalvojau, kad mes kažkaip labai lengvai susitaikėme su tuo, kas neturėtų būti įprasta. Laiptinėje yra šviestuvas, turėtų degti šviesa, bet aš einu su telefonu pasitikti žmogaus, nes kažkam prireikė išsukti lemputę.

Kitą dieną parašiau į kaimynų grupę.

Grupėje atsakė visi, tik ne tas, kuris išsuka

Stengiausi parašyti ramiai: prie įėjimo vėl nėra lemputės, gal kas žino, kodėl jos dingsta? Jei apšvietimas kam nors trukdo, galime aptarti, bet palikti visą laiptinę tamsoje nėra sprendimas.

Pirmiausia gavau kelis pakeltus nykščius. Tada prasidėjo versijos.

Vienas kaimynas parašė, kad turbūt išsineša pašaliniai. Kita kaimynė priminė, kad lauko durys kartais lieka neuždarytos. Trečias žmogus pasiūlė pagaliau susitvarkyti durų pritraukiklį, apie kurį kalbėjome dar pavasarį.

Visa tai gal ir susiję, bet atsakymo, kur dingsta lemputės, nebuvo.

Paskui atsirado žinutė, kad šviesa kartais dega be reikalo ir už elektrą vis tiek mokame mes patys. Čia jau prisipažinsiu – susierzinau. Nes išėjo taip, lyg problema būtų ne tai, kad kažkas savavališkai išsuka bendrą lemputę, o tai, kad likusieji nori matyti laiptus.

Parašiau, kad galima patikrinti apšvietimo veikimą, nustatyti trumpesnį degimo laiką ar ieškoti kito sprendimo. Bet išsukti ir niekam nieko nepasakyti – ne sprendimas.

Į tą žinutę niekas neatsakė.

Vakare sutikau kaimyną prie pašto dėžučių. Jis pasakė, kad gerai parašiau, tik neverta tikėtis prisipažinimo.

– Kas išsuka, tas dabar irgi skaito, – pasakė.

Gal ir skaito. Tik iš to mums kol kas jokios naudos.

Nenoriu pradėti įtarinėti visų iš eilės

Blogiausia, kad po tokių dalykų pradedi pastebėti tai, į ką anksčiau nekreipei dėmesio. Kažkas ilgiau pastovėjo aikštelėje. Kažkas išėjo vėlai vakare. Kažkas grupėje labai aktyviai aiškino, kad lemputės vagysčių čia negali būti.

Pati save sustabdau. Neturiu jokio pagrindo galvoti apie konkretų žmogų. Nenoriu pasisveikinti su kaimynu ir mintyse svarstyti, ar ne jo kišenėje vakar iškeliavo mūsų lemputė.

Buvo pasiūlymas pakabinti kamerą. Iškart atsirado klausimų, kas už ją mokės, kur kabinsime, kas žiūrės įrašus. Supratau, kad netrukus dėl vienos problemos prisidarysime dar kelių.

Todėl šįkart paprašėme namo atstovo kreiptis į administratorių ir pasižiūrėti į visą apšvietimą: kodėl kartais šviesa dega ilgai, ar tvarkingai veikia įjungimas, ar galima parinkti šviestuvą, kurio lemputės nebūtų taip paprasta išimti. Kol kas laukiame konkretaus atsakymo ir kainos.

Bent jau susitarėme, kad naujų lempučių nebepirksime visi atskirai, niekam nepranešę. Nes tas mūsų tylus „ai, aš paimsiu“ galiausiai ir leido šitai istorijai tęstis mėnesiais.

Vakar grįždama namo pamačiau, kad apačioje šviečia. Normalus žmogus turbūt net neatkreiptų dėmesio. O aš pakėliau galvą ir patikrinau, ar tikrai lemputė savo vietoje.

Štai iki ko priėjome: nebeužtenka, kad laiptinėje šviesu. Dar norisi žinoti, kiek ilgai.