10 metų mokėjau už kabelinę televiziją 25 eurus per mėnesį, nors jos nežiūrėjau. Paskambinau ir sužinojau, kad norint nutraukti sutartį turiu sumokėti netesybų mokestį – 320 eurų

Sąskaita už kabelinę televiziją dešimt metų kabėjo ant mano šaldytuvo, prispausta magnetuku. Man 46-eri, gyvenu Kaune su vyru ir šešiolikmete dukra, dirbu buhaltere nedidelėje įmonėje. Kiekvieną mėnesį nuo sąskaitos nurašydavo 25 eurus, o aš tai laikiau tiesiog viena iš namų išlaidų. Televizorių svetainėje turime, bet dažniausiai jis įjungtas per vakarienę arba kai užsuka mano mama. Aš naujienas skaitau telefone, dukra savo laidas žiūri kompiuteryje, o vyras savaitgaliais krepšinį dažniausiai randa internete.

Mintis atsisakyti televizijos kilo ne iš didelio taupumo. Vieną šeštadienį tvarkiau spintelę po televizoriumi, ištraukiau dulkėtą priedėlį ir supratau, kad jo nebuvome įjungę gal metus. Galvoje paskaičiavau: 25 eurai per mėnesį, per metus jau susidaro suma. Buvo nemalonu ne tiek dėl pinigų, kiek dėl to, kad tiek laiko mokėjau už paslaugą, kurios iš esmės nebereikėjo. Maniau, paskambinsiu, pasakysiu, kad nebereikia, ir nuo kito mėnesio sąskaita bus mažesnė.

Spintelėje radau laidą, kurios niekam nebereikėjo

Kabelinę užsisakėme, kai dukra dar buvo maža, o namuose stovėjo vienas senesnis televizorius. Tada atrodė normalu turėti daug kanalų: vyras žiūrėdavo sportą, aš kartais filmą vakare, per šventes įsijungdavome koncertus. Paskui atsirado išmanieji telefonai, planšetė, įvairios platformos, ir televizija liko labiau iš įpročio. Kaip tas virtuvinis kombainas, kurio nenaudoji, bet neišmeti, nes gal kada prireiks.

Tą šeštadienį vyras grįžo iš garažo su purvinais batais ir paklausė, kam ištraukiau laidus. Pasakiau, kad noriu nutraukti kabelinę, nes priedėlis tik dulkes renka. Jis numojo ranka: – Seniai reikėjo. Aš pats neatsimenu, kada tą pultelį laikiau. Net nustebau, nes jis paprastai būna tas, kuris sako: „Palikim, gal pravers.“

Prisijungusi prie banko pamačiau, kad mokėjimas kiekvieną mėnesį nueina automatiškai. Patogūs automatiniai mokėjimai kartais padeda tiesiog nepastebėti, kiek ir už ką mokame. Ant bendrovės nepykau – juk niekas manęs neverčia turėti tos paslaugos. Bet galvojau, kad po tiek metų bent jau galėsiu ramiai pasakyti „nebereikia“ ir tuo viskas pasibaigs.

Vienas skambutis paliko daugiau klausimų nei atsakymų

Pirmadienį per pietų pertrauką paskambinau į klientų aptarnavimo liniją. Sėdėjau automobilyje prie darbo, nes biure nesinorėjo, kad kolegės girdėtų ir iškart pradėtų pasakoti apie savo sutartis. Lauke dulksnojo, aš buvau pasiruošusi abonento duomenis ir tikėjausi trumpo pokalbio. Konsultantė kalbėjo mandagiai, pradžioje viskas atrodė paprasta.

Kai pasakiau, kad noriu nutraukti televizijos paslaugą, ji patikrino sutartį ir pasakė, kad nutraukiant dabar, pagal jų turimą informaciją, gali būti skaičiuojama 320 eurų suma. Net paklausiau, ar ji tikrai kalba apie tą seną kabelinę, už kurią moku 25 eurus. – Taip, sistemoje matyti įsipareigojimas, – pakartojo ji. Man pirmiausia buvo ne pyktis, o visiškas nesusigaudymas.

Paklausiau, nuo kada tas įsipareigojimas galioja ir kodėl apie jį nežinau. Konsultantė pasakė, kad reikėtų peržiūrėti sutarties dokumentus: ji mato tik dalį informacijos, o detales esą galėtų paaiškinti raštu arba salone. Pokalbį baigiau mandagiai, nors jau jutau, kad kalbu įsitempusi. Dar kelias minutes sėdėjau automobilyje ir galvojau, kad už paslaugą mokėjau be klausimų, o ją nutraukti pasirodė daug painiau, nei užsisakyti.

Moteris automobilyje per lietų telefonu aiškinasi kabelinės sutartįNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Vyras priminė tai, ko pati nenorėjau prisiminti

Vakare apie tą sumą pasakiau vyrui. Iš pradžių jis supyko, kad tiek laiko nieko netikrinome, paskui užsiminė, gal kada nors sutikome su naujomis sąlygomis, kai keitėme interneto planą. Tada prisiminiau: prieš porą metų buvo atėjęs meistras, kažką keitė prie įrenginių, o aš skubėjau į darbą. Pasirašiau planšetėje ten, kur parodė. Normaliai neperskaičiau, nes maniau, kad čia tiesiog patvirtinimas, jog darbai atlikti.

Nuo to prisiminimo pasidarė nejauku. Ne todėl, kad būtinai kažkas mane apgavo. Greičiau todėl, kad pati dažnai patvirtinu dalykus tarp kitų darbų. Viena ranka dedi vaikui vakarienę, kita atrašai į darbo laišką, o telefone dar iššoka pranešimas apie paslaugos pakeitimą. Atrodo, perskaitysi vėliau. Tas vėliau kartais ateina po kelių metų.

Su vyru tą vakarą susipykome dėl smulkmenų, nors iš tikrųjų abu labiau pykom ant savęs. Jis priekaištavo, kad aš tvarkau sąskaitas ir turėjau pastebėti, o aš atsikirtau, kad jis irgi naudojasi namų paslaugomis, galėjo pasidomėti. Dukra iš kambario paklausė, kodėl taip garsiai kalbame dėl televizoriaus, kurio niekas nežiūri. Tada abu nutilome. Iš šalies tikrai atrodė kvailoka.

Ne iš karto sutikau mokėti už ramybę

Kitą dieną prisijungiau prie seno elektroninio pašto ir pradėjau ieškoti laiškų su bendrovės pavadinimu. Jų buvo daug: sąskaitos, planų pasiūlymai, techniniai pranešimai, kurių dažniausiai net neatidarydavau. Radau laiškų apie pakeistas sąlygas ir dokumentus, bet ne viskas buvo aišku. Vien iš jų jau negalėjau pasakyti, kas konkrečiai tada buvo aptarta ir ką patvirtinau.

Nusprendžiau neskubėti nei mokėti, nei pyktis telefonu. Parašiau užklausą ir paprašiau paaiškinti, iš kur atsirado nurodyta suma, kokią paslaugą šiuo metu turiu ir kokie būtų galimi variantai. Norėjosi turėti atsakymą raštu, o ne tik prisiminti pokalbį, kuris po savaitės susimaišo su kitais. Po kelių dienų gavau atsakymą, kad galima aptarti kitą paslaugų variantą ir atvykti pasikonsultuoti.

Salone manęs niekas nelaukė su greitu sprendimu. Darbuotojas bendrais bruožais paaiškino, ką mato prie mano sutarties, ir pasiūlė neskubant peržiūrėti dokumentus. Išėjau nieko naujo nepasirašiusi, nors buvau pavargusi ir norėjau tą reikalą kuo greičiau uždaryti. Greitas sprendimas ne visada būna nei pigiausias, nei ramiausias. Galiausiai nutarėme kelias savaites viską palikti kaip yra, kol išsiaiškinsime iki galo ir nuspręsime, ar apskritai verta keisti visą namų paslaugų paketą.

Ką dabar darau kitaip su namų sąskaitomis

Ši istorija man nesibaigė tuo, kad staiga sutaupiau ir viską pamiršau. Kabelinės dar nesame galutinai atsisakę, o dėl tų 320 eurų vis dar aiškinamės, nes nenoriu sutikti su tuo, ko pati nesuprantu. Tačiau jau peržiūrėjau kitus reguliarius mokėjimus: sporto programėlę, kurią buvau pamiršusi, papildomą debesijos vietą ir vieną draudimo priedą. Ne visi jie pasirodė nereikalingi, bet bent jau dabar žinau, už ką mokame.

Jei žmogus atsiduria panašioje situacijoje, man pačiai būtų pravertę keli paprasti dalykai:

• nepriimti sprendimo pokalbio metu vien todėl, kad nejauku klausinėti;
• paprašyti paaiškinimo raštu ir ramiai peržiūrėti turimus dokumentus;
• pasitarti su namiškiais, kurie taip pat naudojasi paslauga;
• kartą per metus peržvelgti automatinius mokėjimus, net jei jų sumos atrodo nedidelės.

Dabar ant šaldytuvo vis dar kaba ta pati sąskaita, tik šalia jos priklijavau mažą lapelį: „patikrinti iki mėnesio galo“. Gal tai ir nėra didelis pokytis, bet bent jau primena neužmiršti. O kaip pasielgtumėte jūs, jei už nenaudojamos paslaugos nutraukimą netikėtai paprašytų 320 eurų?