Penkerius metus dirbau kasininke prekybos centre: supratau, kurie pirkėjai permoka daugiausia ir kodėl jie to nepastebi

Šeštadienį prieš pietus prie mano kasos paprastai nusidriekdavo eilė: pilni vežimai, vaikai, telefonai rankose, kažkam dar reikia greitai susirasti lojalumo kortelę. Penkerius metus dirbau kasininke dideliame prekybos centre Vilniuje, kol vėliau išėjau į ramesnį darbą. Namuose laukdavo vyras, paauglė dukra, o ant šaldytuvo magnetu būdavo prispausta ir mūsų pačių pirkinių sąskaita. Kai pradėjau dirbti, maniau, kad tiesiog pypsinsiu prekes, priimsiu pinigus ir kartosiu, kur rasti kortelę.

Bet gana greitai ėmiau pastebėti tuos pačius dalykus. Vieni ateidavo su sąrašu ir akivaizdžiai skaičiuodavo kiekvieną eurą, bet vis tiek išleisdavo daugiau, nei ketino. Kiti skubėdavo po darbo pasiimti vaiką iš būrelio, užsukti pas mamą ar dar kažkur, ir jų krepšelis augdavo jau vaikštant po parduotuvę. Dažniausiai daugiau išleisdavo ne tie, kurie turėjo daug pinigų, o tie, kurie buvo pavargę ir skubėjo. Ne iš karto tai supratau – tiesiog po šimtų panašių apsipirkimų pradėjau matyti.

Akcijų lipdukai dažnai laimėdavo prieš sąrašą

Labiausiai įstrigo žmonės, kurie sakydavo užsukę tik duonos ir pieno. Prie kasos jie dažnai atsidurdavo dar su saldumynais, indų plovikliu, sezoniniais užkandžiais ar dviem pakuotėmis kažko, kas pažymėta ryškia akcijos etikete. Pamato didelį geltoną lapą, žodį „nuolaida“ – ir atrodo, kad nepirkti jau būtų kvaila. Kartais prekė tikrai reikalinga, bet neretai ji tiesiog keliauja į jau prikrautą spintelę namuose.

Prisimenu moterį, kuri kas kelias savaites pirkdavo po kelias pakuotes kavos, nes taip, jos manymu, apsimokėdavo. Kartą dėdama prekes ant juostos pati nusijuokė: „Namuose kavos jau daugiau negu vietos jai padėti, bet akcija juk.“ Ji tikrai neatrodė nei nemokanti skaičiuoti, nei neapdairi. Tiesiog pažadas sutaupyti kartais būdavo stipresnis už klausimą, ar to dabar reikia. Man pačiai taip yra buvę su skalbikliu: nusiperki į priekį, o paskui vonios spintelės nebeuždarysi.

Dar buvo didelės pakuotės. Žmonės pamato užrašą apie šeimos dydžio variantą ir automatiškai renkasi jį, ypač jei augina vaikus. Bet mačiau, kiek paskui lieka nesunaudota: jogurtų, salotų, bandelių, paruošto maisto. Aišku, prie kasos niekas apie tai negalvoja. O po kelių dienų tenka iš šaldytuvo išmesti tai, kam parduotuvėje atrodė „gera kaina“.

Prie saldumynų lentynos sprendimus priimdavo nuovargis

Kasos zona buvo atskiras reikalas. Ten smulkios prekės sudėtos ne šiaip sau – kol stovi eilėje, jas vis tiek matai. Tėvai su mažais vaikais dažnai jau būdavo pavargę: vienas prašo ledinuko, kitas sėdi vežimėlyje su striuke iki akių, nuo batų ant grindų pribyrėję purvo. Tada keli papildomi dalykai į krepšelį įkrenta ne todėl, kad jų labai reikia, o kad būtų ramiau iki automobilio.

Niekada tokių žmonių neteisiau. Pati esu stovėjusi su maža dukra eilėje, telefonas kišenėje išsikrovęs, galvoje vakarienė ir dar krūva kitų reikalų. Tuo metu negalvoji, ar tas vienas šokoladukas būtinas. Galvoji, kaip nesusipykti prie visų ir grįžti namo. Vienas tėtis kartą, padėjęs ant juostos du mažus žaisliukus, pasakė: „Šiandien man pigiau nusipirkti ramybę.“ Aš tik nusišypsojau. Supratau, ką jis turi omenyje.

Tokie pirkiniai atskirai neatrodo svarbūs. Žmogus į juos dažnai net nežiūri kaip į biudžeto dalį, nes čia juk „tik smulkmena“. Per savaitę tų smulkmenų prisirenka: gėrimas pakeliui į darbą, užkandis automobilyje, kramtomoji guma, baterijos, kurių gal ir nereikėjo būtent tą dieną. Bėda ne vienas spontaniškas pirkinys, o tai, kad jis dažnai net nesijaučia pirkiniu.

Pirkėja tarp lentynų renkasi dideles pakuotes ir papildomas namų apyvokos prekesNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Lojalumo kortelė ne visada reiškė mažesnį krepšelį

Daug pirkėjų labai rūpestingai sekdavo pasiūlymus programėlėse. Prie kasos stabteli, telefone ieško brūkšninio kodo, kartais prašo palaukti, kol užsikraus internetas. Suprantu – kai šeimoje daug išlaidų, norisi pasinaudoti kiekviena nuolaida. Bet kartais matydavau keistą dalyką: žmogus ateidavo dėl vienos programėlėje pasiūlytos prekės, o išeidavo su pilnu vežimu visai kitų.

Ypač tai pasimatydavo prieš šventes ir savaitgaliais. Žmonės lygindavo kainas, klausdavo, ar nuolaida tikrai pritaikyta, bet kartu be didelio svarstymo įsidėdavo paruošto maisto, gėrimų, brangesnių užkandžių svečiams. Ne kartą klientas, pamatęs galutinę sumą ekrane, sutrikdavo ir į pirkinius pažiūrėdavo lyg pirmą kartą. Tada pasigirsdavo: „Atėjau tik vakarienei, o vėl prisirinkau.“

Man atrodo, kartais suveikia paprastas dalykas: jei vienur sutaupei, atrodo, kad kitur jau gali pasiimti daugiau. Kartais gal ir gali. Bet kai namuose ant šaldytuvo kabo sąskaitos, o mėnesio pabaigoje vėl tenka galvoti, kur dingo pinigai, verta pasižiūrėti ne tik į nuolaidą, bet ir į visą krepšelį. Aš pati to mokiausi, nors anksčiau irgi džiaugdavausi kiekviena akcija.

Sunkiausia buvo stebėti tuos, kurie pirko dėl gėdos

Buvo ir tokių pirkėjų, kurie, mano akimis, išleisdavo daugiau ne dėl akcijų ar nuovargio. Jie pirko taip, kad nereikėtų pasijusti prasčiau už kitus. Jauni žmonės prieš vakarėlius prisidėdavo daugiau, negu, panašu, buvo planavę, nes laukia draugai. Vyresni žmonės, atėję su anūkais, pridėdavo saldumynų ir žaislų, nors iš veido matydavosi, kad jiems dėl to nejauku.

Viena senjorė dažnai pirkdavo paprastus, nebrangius produktus, o prieš gimtadienius atsirasdavo tortas, vaisiai, skanėstai. Kartą tyliai pasakė, kad anūkai retai užsuka, todėl norisi, jog atėję rastų visko. Aš jai nieko nemokiau ir nepatarinėjau – kasininko vieta tam netinka. Tik pagalvojau, kad kai kurios išlaidos visai nereiškia, jog žmogus nemoka elgtis su pinigais. Kartais jis tiesiog bando palaikyti ryšį taip, kaip moka.

Dar būdavo klientų, kurie gėdydavosi atsisakyti prekės, kai jau padėjo ją ant juostos. Jei pamatydavo, kad kaina didesnė, nei tikėjosi, sutrikdavo, bet rankos atgal netiesdavo. Dar manęs atsiprašinėdavo, nors juk nieko blogo nepadarė. Per tuos metus sau įsidėmėjau: geriau trumpam pasijusti nepatogiai prie kasos, negu paskui namie pykti ant savęs. Kasininkė tikrai neprisimins, kad kažkas persigalvojo – per dieną žmonių būna per daug.

Ką išsinešiau iš penkerių metų prie kasos

Išėjusi iš darbo nepavirtau žmogumi, kuris visada perka idealiai. Kartais ir dabar grįžtu namo su kepiniais, kurių nebuvo sąraše, arba dviem tais pačiais padažais, nes nepamenu, kas jau stovi spintelėje. Bet stengiuosi nesivaikyti vien nuolaidos ir prieš dėdama prekę paklausti savęs, ar mes ją tikrai sunaudosime. Čia ne kokia griežta sistema. Tiesiog mažiau pykčio, kai nereikia išmesti maisto ar vėl svarstyti, kur dingo savaitės pinigai.

• Į parduotuvę einu bent su trumpu sąrašu, net jei jis parašytas telefono užrašuose.
• Akciją vertinu kaip priežastį pasižiūrėti, o ne kaip pareigą pirkti.
• Stengiuosi neapsipirkti visiškai alkana ar iškart po sunkios darbo dienos.
• Prie kasos leidžiu sau persigalvoti, jei matau, kad prekė į krepšelį pateko vien iš impulso.

Man svarbiausia liko mintis, kad protingas apsipirkimas nėra tobulas krepšelis – tai gebėjimas pastebėti savo silpnas vietas. Vienam tai bus saldumynai vaikams, kitam programėlės pasiūlymai, trečiam noras prieš svečius atrodyti dosniai. Aš vis dar kartais prisiperku per daug mandarinų, nes atrodo, kad namuose juos visi valgys, nors paskui pusė guli dubenyje iki savaitės galo. O kaip pasielgtumėte jūs, jei prie kasos pamatytumėte, kad į krepšelį prisidėjo daugiau, nei planavote?