Po 35 metų darbo – 430 eurų: kaip iš tikrųjų gyvena žmonės su netekto darbingumo pensija

Pirmą kartą 430 eurų suma jai atrodė ne kaip pinigai, o kaip nuosprendis. Ne todėl, kad žmogus nemokėtų skaičiuoti. Atvirkščiai – po 35 metų darbo ji skaičiuoti moka labai gerai. Tiesiog tą rytą, kai atsivertė banko sąskaitą ir pamatė pervestą netekto darbingumo pensiją, galvoje labai aiškiai susidėliojo paprastas klausimas: kaip iš to gyventi visą mėnesį?

Iki ligos ji niekada savęs nelaikė žmogumi, kuriam reikės prašyti pagalbos. Dirbo nuo jaunystės, kėlėsi anksti, ėjo į pamainas, stovėjo ant kojų, kartais savaitgaliais, kartais per šventes. Kai kolegės skųsdavosi nugara ar rankomis, ji numodavo: „Visiems skauda.“ Tokia buvo karta – pakenti, padarai, grįžti namo, rytoj vėl eini.

Bet vieną dieną kūnas nebeleido tartis. Iš pradžių buvo tyrimai, gydytojai, siuntimai, vaistai. Paskui – nedarbingumas. Paskui – netekto darbingumo nustatymas. Ir galiausiai gyvenimas, kuris staiga susitraukė iki vienos sumos: 430 eurų.

Ji dirbo 35 metus, bet dabar jaučiasi lyg turėtų teisintis

Skaudžiausia jai ne vien pinigai. Skaudžiausia – jausmas, kad po tiek metų darbo vis tiek turi įrodinėti, jog tau sunku. Kad nesi tinginė. Kad nesugalvojai ligos dėl patogumo. Kad ne „sėdi namie“, o tiesiog nebegali dirbti taip, kaip anksčiau.

Anksčiau ji turėjo savo ritmą. Darbas, parduotuvė, namai, savaitgalį – turgus, kapai, kartais kava pas kaimynę. Dabar dienos sukasi aplink energiją. Jei ryte nueina iki poliklinikos, po pietų jau turi pagulėti. Jei išskalbia, išverda sriubą ir sutvarko virtuvę, vakare kojos atrodo lyg svetimos. O iš šono kai kam vis dar atrodo: „Juk vaikšto, vadinasi, nėra taip blogai.“

Ji labiausiai bijo tokių žvilgsnių. Autobuse. Parduotuvėje. Prie gydytojo kabineto. Kai nesimato ligos, žmonės labai greitai nusprendžia, kiek tu gali. Ir labai retai paklausia, kiek tau kainavo iki čia ateiti.

430 eurų baigiasi greičiau, nei prasideda mėnuo

Ji turi mažą butą senesniame daugiabutyje. Ne prabangą. Ne naujos statybos namus. Paprastą butą, kuriame dar yra tie patys baldai, kuriuos pirko prieš daugelį metų, ir virtuvės spintelės, kurių rankenėlės jau kliba, bet „dar laikys“.

Pirmiausia – komunaliniai. Žiemą tai baisiausia mėnesio dalis. Net kai šildymas nėra rekordinis, sąskaitos suvalgo tiek, kad likusi suma atrodo nepadoriai maža. Tada vaistai. Ne visi kompensuojami taip, kaip norėtųsi. Vieni reikalingi nuolat, kiti – kai pablogėja. Dar tepalai, papildomos priemonės, kartais mokami tyrimai, nes laukti mėnesį ne visada gali.

Maistas lieka paskutinis. Ne todėl, kad jis nesvarbus, o todėl, kad jo kainą galima „stumdyti“. Gali nepirkti žuvies. Gali nepirkti vaisių. Gali vietoj geresnės mėsos paimti kaulus sriubai. Gali tris dienas valgyti tą patį troškinį. Gali parduotuvėje stovėti prie lentynos ir rinktis ne tai, ko norisi, o tai, kas su geltonu lipduku.

Ji kartais juokiasi, kad dabar moka kainas geriau nei parduotuvės darbuotojos. Žino, kur pigesnis pienas, kada nukainoja duoną, kurią dieną verta nueiti dėl kruopų, o kurią – neverta, nes viskas jau išrinkta. Bet tas juokas labai greitai nutyla.

Labiausiai žemina ne skurdas, o būtinybė visko atsisakyti tyliai

Ji neina pas drauges į kavinę, nes kava už kelis eurus atrodo per didelė prabanga. Nevažiuoja aplankyti giminaičių kitame mieste, nes kelionė kainuoja. Naujo palto nepirko jau seniai – seną sutvarkė, persiuvo sagą, išvalė apykaklę. Batų padas atsiklijavo, tai nunešė taisyti, nors taisymas kainavo beveik tiek, kiek kadaise kainuodavo pigūs batai.

Ji ne visada pasako vaikams, kad trūksta. Vaikai patys turi šeimas, paskolas, darbus, savo rūpesčius. Kai paklausia, ar visko užtenka, ji atsako: „Užtenka, nesirūpinkit.“ Bet paskui padeda telefoną, atsisėda prie stalo ir perskaičiuoja likusius pinigus iki kito mokėjimo.

Kartais jai norisi ne pinigų, o paprasto jausmo, kad po tiek metų darbo valstybė tavęs nepamiršo. Kad liga neatėmė ne tik sveikatos, bet ir orumo. Kad nereikia kiekvieną kartą aiškintis, kodėl negali nusipirkti normalesnio maisto ar susimokėti už greitesnę konsultaciją.

Viena frazė ją žeidžia labiausiai

Labiausiai jai skauda, kai kas nors pasako: „Na, bet kažkiek juk gauni.“

Taip, gauna. 430 eurų. Bet žmogus negyvena „kažkiek“. Žmogus gyvena mėnesį. Trisdešimt dienų. Su sąskaitomis, vaistais, maistu, netikėtomis išlaidomis, sugedusiu čiaupu, danties skausmu, autobuso bilietu, telefono sąskaita, šampūnu, skalbimo milteliais, gimtadieniu, į kurį norisi nueiti ne tuščiomis rankomis.

„Kažkiek“ labai greitai tampa niekuo, kai reikia rinktis tarp vaistų ir maisto. Tarp šiltesnių namų ir mažesnės sąskaitos. Tarp vizito pas gydytoją dabar ir laukimo, kol gal praeis.

Ji sako, kad žmogus pripranta prie daug ko. Pripranta pirkti pigiau. Pripranta neiti ten, kur kainuoja. Pripranta neišsakyti visko vaikams. Pripranta net prie skausmo. Bet prie pažeminimo priprasti sunkiausia.

Ši istorija ne apie vieną žmogų

Tokių žmonių Lietuvoje daug. Jie nestovi su plakatais, garsiai nereikalauja dėmesio, dažnai net nenori kalbėti apie savo padėtį. Jiems gėda, nors gėdytis neturėtų jie. Jie dirbo, mokėjo mokesčius, augino vaikus, kūrė gyvenimą, o susirgę staiga atsidūrė realybėje, kur kiekvienas euras turi vardą.

Vienas euras – duona. Kiti penki – vaistai. Dar dvidešimt – elektra. Penkiasdešimt – šildymas. Ir taip visa suma išsivaikšto dar pirmomis mėnesio dienomis.

Po 35 metų darbo žmogus neturėtų jaustis našta. Neturėtų bijoti įjungti šildytuvo. Neturėtų skaičiuoti, ar šį mėnesį pirkti vaistus, ar geresnį maistą. Neturėtų sakyti „man užtenka“, kai iš tikrųjų tiesiog nenori niekam būti problema.

Ji iki šiol keliasi anksti. Iš įpročio. Pasidaro arbatos, atsisėda prie lango ir žiūri, kaip žmonės eina į darbus. Kartais sako, kad labai norėtų vėl būti tarp jų – pavargti nuo darbo, o ne nuo ligos. Grįžti namo ir skųstis, kad sunku, bet žinoti, jog mėnesio gale gausi atlyginimą, iš kurio bent jau galima gyventi.

Dabar jos mėnuo prasideda nuo 430 eurų ir klausimo, kurį ji tyliai užduoda sau kiekvieną kartą: kaip vėl ištempti?

Ir galbūt šita istorija skaudi būtent todėl, kad joje nėra nieko išskirtinio. Tai ne vieno žmogaus nesėkmė. Tai kasdienybė tų, kurie po daugybės darbo metų susirgo ir staiga pamatė, kiek iš tikrųjų kainuoja orumas, kai pajamos telpa į vieną skaičių.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!