Pensininkė iš Klaipėdos nuėjo į parduotuvę su 20 eurų: prie kasos teko apsispręsti, kuriuos produktus palikti

Klaipėdietė Aldona į parduotuvę užsuko kaip ir kiekvieną savaitę – nusipirkti duonos, pieno, kiaušinių ir kelių produktų pietums. Piniginėje turėjo 20 eurų, todėl dar namuose buvo suskaičiavusi, ką galės sau leisti. Moteris neplanavo jokių skanėstų ar nereikalingų pirkinių. Tačiau prie kasos, išgirdusi galutinę sumą, sutriko. Už paprasčiausius maisto produktus reikėjo sumokėti daugiau nei 26 eurus. Teko apsispręsti, ką palikti parduotuvėje, o ką parsinešti namo.

„Anksčiau su dvidešimčia eurų dar galėdavau visai neblogai apsipirkti. Dabar atrodo, kad nieko ypatingo neįsidėjau, o pinigų jau neužtenka. Net nebesuprantu, ką reikėtų pirkti, kad būtų ir pigu, ir bent kelioms dienoms užtektų“, – mintimis dalijasi 72 metų istorijos herojė.

Aldona gyvena viena, nedideliame bute Klaipėdoje. Pensiją gauna kiekvieną mėnesį, tačiau vos tik apmoka komunalinius mokesčius, nusiperka reikalingų vaistų ir atideda pinigų nenumatytoms išlaidoms, maistui lieka gana kukli suma. Moteris sako jau seniai pripratusi skaičiuoti pinigus, tačiau pastaruoju metu apsipirkimas tapo nemaloniu išbandymu.

Prie kasos paaiškėjo, kad pinigų neužteks net paprasčiausiems produktams

Tą rytą Aldona iš namų išėjo su trumpu pirkinių sąrašu. Jai reikėjo duonos, pieno, kiaušinių, bulvių, morkų ir šiek tiek vištienos. Pagalvojo, kad būtų neblogai nusipirkti sviesto, sūrio ir kelių obuolių. Į krepšelį dar įsidėjo kefyro bei grikių – kad būtų ką valgyti ir kitomis dienomis.

„Aš juk neinu pirkti tortų ar brangių dešrų. Žiūriu, kur akcija, lyginu kainas. Jeigu matau, kad kažkas pabrango, dažniausiai net neimu. Bet juk vien bulvėmis negyvensi“, – svarsto moteris.

Prie kasos pradėjus skenuoti produktus suma augo greičiau, nei ji tikėjosi. Duona kainavo 1,59 euro, pienas – 1,45 euro, kiaušiniai – 2,89 euro, sviestas – 3,19 euro. Už nedidelę vištienos pakuotę reikėjo mokėti 4,99 euro, už sūrį – 3,49 euro. Pridėjus bulves, morkas, obuolius, kefyrą ir grikius, bendra suma pasiekė 26,15 euro.

Aldona kelias sekundes stovėjo žiūrėdama į kasos ekraną. Piniginėje buvo dvidešimt eurų, o kitos savaitės išlaidoms skirtų pinigų ji nenorėjo liesti.

„Sakau kasininkei, palaukit, kažką reikės palikti. Ir taip kažkaip gėda pasidarė. Už manęs žmonės stovi, laukia, o aš galvoju, ko man labiau reikia – sviesto ar sūrio. Atrodo, tiek metų dirbau, o dabar prie kasos skaičiuoju centus“, – prisimena ji.

Moteris paprašė iš pirkinių išbraukti sviestą ir sūrį. Suma sumažėjo iki 19,47 euro. Kasininkė ramiai padėjo nereikalingus produktus į šalį, o Aldona sumokėjo ir susikrovė pirkinius į atsineštą krepšį.

Išėjusi iš parduotuvės ji dar kartą pažvelgė į čekį. Piniginėje liko 53 centai.

„Labiausiai skaudu ne dėl sviesto, o dėl to, kad turiu nuolat rinktis“

Grįžusi namo Aldona pirmiausia išvirė bulvių, pasišildė dalį vištienos, o likusią mėsą padalijo porcijomis ir įdėjo į šaldiklį. Moteris jau seniai išmoko planuoti maistą taip, kad nereikėtų nieko išmesti. Jeigu šiandien kepa vištieną, rytoj likučius panaudoja sriubai. Jeigu išverda daugiau grikių, kitą dieną juos valgo su troškintomis daržovėmis.

Tačiau net ir toks taupumas ne visada padeda.

„Gal kas nors pasakys, kad sviestas nėra būtinas. Ir bus teisus. Galima gyventi be sviesto, galima nepirkti sūrio, galima atsisakyti obuolių. Bet paskui pagalvoji – o ko dar turiu atsisakyti? Juk nesinori visą likusį gyvenimą tik skaičiuoti, ko negali nusipirkti“, – sako pensininkė.

Labiausiai ją liūdina ne tai, kad tenka taupyti. Taupyti moteris pripratusi nuo jaunystės. Sunkiausia, pasak jos, nuolatinis neapibrėžtumas. Nežinai, ar kitą mėnesį nepabrangs šildymas, ar neprireiks naujų vaistų, ar nesuges skalbimo mašina.

Todėl net ir turėdama šiek tiek santaupų Aldona nenori jų leisti kasdieniam maistui. Ji puikiai supranta, kad sulaukus vyresnio amžiaus nenumatytos išlaidos gali atsirasti bet kurią dieną.

„Dukra vis sako, kad paskambinčiau, jeigu ko trūksta. Bet aš nenoriu vaikams būti našta. Jie patys turi šeimą, paskolą, savų rūpesčių. Norėčiau iš savo pensijos gyventi taip, kad nereikėtų nieko prašyti“, – atvirauja klaipėdietė.

Pensijos didės, tačiau senjorams svarbiausia – kiek kainuos gyvenimas

Nuo 2027 metų sausio Lietuvoje planuojamas dar vienas senatvės pensijų didinimas. Prognozuojama, kad vidutinė pensija galėtų augti maždaug 78 eurais. Tačiau tai nereiškia, jog kiekvienas pensininkas gaus būtent tokią papildomą sumą. Individualus padidėjimas priklausys nuo konkretaus žmogaus pensijos apskaičiavimo duomenų.

Aldona sako, kad naujienos apie pensijų didėjimą ją džiugina, tačiau kartu kelia ir nerimą. Ji prisimena, kaip po ankstesnių padidinimų parduotuvėje vis tiek tekdavo dairytis akcijų, nes nemažai kasdienių prekių jau buvo pabrangusios.

„Aišku, gerai, jeigu pensiją padidins. Kiekvienas euras svarbus. Bet norėtųsi, kad tas padidėjimas iš tikrųjų jaustųsi. Kad galėtum ramiai nusipirkti produktų savaitei ir nereikėtų bijoti, ką pasakys kasa“, – svarsto moteris.

Ir iš tiesų vien pensijos dydis nepasako visko apie žmogaus gyvenimo kokybę. Vienam senjorui didesnė išmoka leis dažniau aplankyti artimuosius ar nusipirkti kokybiškesnio maisto, o kitam papildomi pinigai pirmiausia bus skirti išaugusioms būtiniausioms išlaidoms.

Ypač jautri ši problema vieniems gyvenantiems žmonėms. Jiems nėra su kuo pasidalyti būsto išlaikymo kaštų, o net ir nedidelis kainų padidėjimas gali priversti keisti viso mėnesio biudžetą.

Kaip išgyventi, kai kiekvienas euras svarbus?

Aldona tikina niekada nemėgusi skųstis. Jos manymu, svarbu ne tik kalbėti apie didėjančias kainas, bet ir ieškoti būdų, kaip palengvinti kasdienybę. Todėl moteris jau kurį laiką į parduotuvę eina tik su sąrašu, dažniau renkasi sezonines daržoves ir stengiasi nepirkti daugiau, nei gali suvartoti.

Vis dėlto vien akcijų medžioklė ne visada naudinga. Kartais, pamačiusi didelę nuolaidą, ji nusipirkdavo per daug produktų, o dalį tekdavo išmesti. Dabar pirmiausia pasižiūri kainą už kilogramą ar litrą ir įvertina, ar didesnė pakuotė iš tikrųjų apsimoka.

Panašiai gali elgtis ir kiti gyventojai. Turint ribotą savaitės biudžetą verta iš anksto suplanuoti kelis pagrindinius patiekalus, rinktis sočius, bet nebrangius produktus, pavyzdžiui, kruopas, bulves, sezonines daržoves, ankštinius ir kiaušinius. Mėsą galima pirkti per akcijas ir užšaldyti nedidelėmis porcijomis.

Tačiau svarbu nepamiršti, kad taupymas neturėtų reikšti prasto ar vienodo maisto kiekvieną dieną. Vyresniame amžiuje ypač svarbu gauti pakankamai baltymų ir kitų reikalingų maistinių medžiagų, todėl visiškai atsisakyti vertingų produktų vien dėl kainos nėra geras sprendimas.

Pensininkams taip pat verta pasitikrinti, ar jiems priklauso būsto šildymo bei vandens išlaidų kompensacijos. Tokia parama gali sumažinti mėnesio išlaidas ir padėti daugiau pinigų skirti maistui bei kitoms būtiniausioms reikmėms. Dėl galimybės gauti kompensaciją galima teirautis savivaldybėje.

Tačiau vienas dalykas lieka akivaizdus – individualus taupumas negali išspręsti visų problemų, jeigu žmogaus pajamos neleidžia patenkinti net pagrindinių poreikių.

Aldona sako, kad kitą savaitę į parduotuvę vėl eis su sąrašu ir tiksliai apskaičiuota suma. Galbūt šį kartą krepšelyje nebus sūrio, gal teks pasirinkti pigesnę mėsą, o gal pavyks rasti geresnių akcijų.

„Aš nenoriu prabangos. Tik norėčiau nueiti į parduotuvę, susidėti tai, ko reikia, ir nesijaudinti, ar prie kasos užteks pinigų. Man atrodo, kad po viso gyvenimo darbo tai neturėtų būti per didelis noras“, – sako moteris.

Ši istorija primena, kad už statistinių pensijų didėjimo skaičių slypi tikri kasdienio gyvenimo klausimai: ką pirkti, ko atsisakyti ir kaip išgyventi iki kito mėnesio. O orios senatvės klausimas prasideda būtent čia – prie paprasto maisto prekių krepšelio, kurio turinys neturėtų tapti skaudžiu pasirinkimu.