Su drauge sutarėme pirkti bendrą dovaną pažįstamai. Pervedžiau jai 50 eurų, o per šventę išgirdau: „Čia nuo manęs“

Kai Rasa įteikė dovaną, stovėjau už kelių žingsnių ir rankoje laikiau gėlių puokštę. Laukiau, kol ji pasakys, kad dovanojame abi. Ji apkabino jubiliatę, padavė maišelį ir pasakė:

– Čia nuo manęs. Tikiuosi, patiks.

Aš jau buvau bepraverianti burną, bet jubiliatė ją apsikabino, pradėjo dėkoti, o prie mūsų priėjo kiti svečiai. Mano vardas taip ir nenuskambėjo.

Pirmą akimirką pagalvojau, kad Rasa tiesiog susipainiojo. Pati ne kartą esu ne taip pasakiusi iš jaudulio. Tikėjausi, kad tuoj atsisuks į mane arba pridurs, kad dovaną rinkome kartu.

Ji paėmė taurę nuo padavėjo padėklo ir nuėjo pasisveikinti su pažįstamais.

Mintis pirkti kartu buvo jos

Apie gimtadienį kalbėjome likus savaitei. Jubiliatę Liną abi pažinojome iš bendros draugų kompanijos. Nebuvome artimiausios jos draugės, bet susitikdavome, kartais kartu vakarieniaudavome, todėl į šventę eiti norėjome.

Rasa pasiūlė nesukti galvos atskirai.

– Gal susimetam ir nuperkam vieną normalesnę dovaną? Po penkiasdešimt.

Man tiko. Dirbau įtemptą savaitę, vakarais dar turėjau savų reikalų. Rasa sakė kaip tik važiuosianti į prekybos centrą ir galinti viską sutvarkyti.

Sutarėme dėl šimto eurų vertės dovanų kortelės į namų prekių parduotuvę. Lina neseniai buvo persikrausčiusi ir vis pasakodavo, kiek visko dar trūksta.

Pervedžiau penkiasdešimt eurų. Mokėjimo paskirtyje įrašiau „Linos dovanai“. Rasa atsiuntė širdelę ir parašė: „Viskas, pasirūpinsiu.“

Šventės dieną paklausiau, ar man ką nors paimti.

– Dovana jau supakuota. Jei nori, nupirk gėlių.

Nupirkau. Net pasidžiaugiau, kad šįkart nereikėjo paskutinę minutę lakstyti po parduotuves.

Prie stalo laukiau, kol ji pati pasitaisys

Įteikusi gėles pasveikinau Liną ir aš. Ji padėkojo, parodė, kur galima pasikabinti paltą. Jaučiau, kad iš šalies atrodau kaip žmogus, atėjęs tik su puokšte. Bandžiau sau pasakyti, kad čia nieko tokio. Juk susirinkome ne dovanų dydžių lyginti.

Vis dėlto atsisėdusi prie stalo vis žvilgčiojau į Rasą. Laukiau bent žvilgsnio, iš kurio suprasčiau: ji pastebėjo, kaip nuskambėjo, ir vėliau paaiškins.

Po kurio laiko Lina pradėjo apžiūrinėti dovanas. Iš mūsų maišelio ištraukė kortelę.

– Rasa, kaip pataikei. Aš kaip tik ten užuolaidas žiūrinėju.

Rasa nusišypsojo.

– Tai va, galvojau, kad dabar tau pravers.

Aš laikiau šakutę virš lėkštės ir nejudėjau. Čia jau buvo antra galimybė pasakyti „mes galvojome“. Ji jos neišnaudojo.

Šalia sėdinti moteris paklausė, į kokią parduotuvę kortelė. Pokalbis nuėjo apie užuolaidas, audinius ir kainas. Mano dalis liko banko pavedime.

Nenorėjau sugadinti svetimo gimtadienio

Galėjau prie stalo pasakyti, kad dovana nuo mūsų abiejų. Vėliau dėl to labiausiai ir graužiausi. Bet tuo metu bijojau, kad nuskambės smulkmeniškai: štai sėdi suaugusi moteris ir primena visiems apie savo penkiasdešimt eurų.

Ne pinigų prie stalo norėjau. Norėjau, kad nereikėtų pačiai įrodinėti prisidėjus.

Kai Rasa išėjo į koridorių pasiimti telefono, nuėjau iš paskos.

– Kodėl pasakei, kad dovana nuo tavęs?

Ji pažiūrėjo į mane nesuprasdama.

– Kada?

– Kai įteikei. Ir dabar, kai Lina dėkojo.

– Ai, nu nepagalvojau. Taip pasakiau, ir tiek.

Palaukiau.

– Bet mes juk abi pirkome.

Rasa atsiduso.

– Tai žinau. Nejaugi tau taip svarbu, kad tavo vardą pasakyčiau?

Jos klausimas mane sutrikdė. Atrodė, dabar turėčiau teisintis, kodėl man svarbu nebūti ištrintai iš mūsų susitarimo.

– Taip, svarbu, – pasakiau. – Tu galėjai tiesiog pasakyti, kad dovana nuo mūsų abiejų.

– Gerai jau, pasakysiu. Tik nereikia čia kelti scenos.

Mes stovėjome dviese prie paltų. Kalbėjau tyliai. Niekas į mus net nežiūrėjo.

Ji patikslino taip, kad pasidarė dar nemaloniau

Grįžusios prie stalo kurį laiką abi tylėjome. Paskui Rasa, nutaikiusi pauzę, atsisuko į Liną.

– Beje, čia ir Aušra prisidėjo prie dovanos. Nes paskui dar įsižeis.

Keli žmonės nusijuokė. Ne piktai, greičiau iš netikėtumo. Lina iškart pažvelgė į mane.

– Oi, aš nežinojau. Ačiū jums abiem.

Nusišypsojau ir pasakiau, kad labai tikiuosi, jog kortelė pravers. Norėjau kuo greičiau užbaigti tą akimirką.

Likusią vakaro dalį bendravau, valgiau tortą, net šokau. Bet šalia Rasos nebesėdėjau. Ji, regis, buvo nusprendusi, kad klausimas išspręstas.

Grįžusi namo dar kartą atsidariau mūsų susirašinėjimą. Perskaičiau pasiūlymą pirkti kartu ir savo pavedimą. Man reikėjo įsitikinti, kad nieko neprisigalvojau. Nebuvau davusi pinigų jos dovanai. Buvome susitarusios dėl bendros.

Kitą dieną parašiau be užuominų

Ryte Rasa atsiuntė kelias šventės nuotraukas ir paklausė, ar neskauda galvos. Atsakiau, kad ne, bet noriu grįžti prie vakarykščio pokalbio.

Parašiau trumpai: man buvo nemalonu, kad bendra dovana dukart pristatyta kaip jos, o paprašiusi patikslinti buvau pavaizduota kaip žmogus, keliantis problemą.

Ji atsakė:

„Aš viską nupirkau, supakavau, nuvežiau. Tu tik pervedei.“

Ilgai žiūrėjau į tą sakinį. Jos pastangas vertinau, dėl to ir buvau padėkojusi. Tačiau apie tai, kad už dovanos pirkimą turėčiau atsisakyti savo vardo, nesitarėme.

Parašiau: „Taip, tu pasirūpinai pirkimu. Ačiū už tai. Bet pinigus dėjome po lygiai, todėl ir dovana buvo bendra.“

Šįkart ji atrašė tik vakare. Pasakė nenorėjusi manęs užgauti. Pripažino, kad komentaras prie stalo buvo nereikalingas.

Atsakiau, kad gerai, jog tai pasakė. Daugiau tą vakarą nebesirašinėjome.

Dabar dovanas perku atskirai

Su Rasa nenutraukiau ryšio. Mes turime daug bendrų pažįstamų, kartais susitinkame, pasikalbame. Tačiau tą artumą, kai galėdavau tiesiog pervesti pinigus ir apie nieką daugiau negalvoti, jaučiu mažiau.

Po kelių mėnesių ji pasiūlė kartu pirkti dovaną kitai draugei. Atsakiau, kad šįkart pasirūpinsiu pati.

– Tu dar dėl ano? – paklausė.

– Nenoriu vėl aiškintis dėl to paties.

Ji parašė „gerai“ ir tema baigėsi.

O Lina po gimtadienio man atsiuntė nuotrauką. Ant jos svetainės lango jau kabėjo naujos užuolaidos. Parašė: „Ačiū už dovaną. Pagaliau namai panašesni į namus.“

Pasidžiaugiau kartu su ja. Apie pavedimą, pokalbį koridoriuje ir Rasos komentarą nepasakojau. Linai nereikėjo nešti mūsų nesusipratimo kartu su savo dovana.

Nuotrauką pasilikau. Norėjau bent šitą istorijos dalį prisiminti maloniai.