Suskaičiavau, ar naminė duona pigesnė už pirktinę: sutaupiau vos 60 centų, bet šeima kepalą suvalgė dar neatvėsusį

Mano iškeptas maždaug 750 gramų duonos kepalas kainavo apie 1,26 euro, o panašaus svorio parduotuvėje pirktas – 1,86 euro. Skirtumas išėjo 60 centų. Kai parodžiau skaičiavimą žmonai, ji paklausė, ar dėl tiek verta užsiimti. Po valandos abu stovėjome virtuvėje, pjaustėme dar šiltą duoną ir ieškojome sviesto. Tą vakarą supratau, kad šitas bandymas baigsis visai ne taip, kaip planavau.

Duoną kepti pradėjau iš pykčio dėl vieno įpročio: parduotuvėje vis įsidėdavome kepalą, o po kelių dienų likusią dalį tekdavo išmesti. Viena duona vaikui per rūgšti, kita žmonai per saldi, trečia man kitą dieną jau nebeskani. Spintelėje kartais gulėdavo dvi pradėtos pakuotės, nors atrodydavo, kad namuose duonos nėra. Kartą išmesdamas kelias supelijusias riekes pasakiau, kad gal jau pigiau būtų kepti patiems. Žmona atsakė, kad prieš nusipirkdamas dar vieną virtuvės prietaisą pirmiausia pabandyčiau su ta orkaite, kurią turime.

Duonkepės nepirkau. Susiradau paprastą mielinės kvietinės duonos receptą, pasiėmiau dubenį ir nusprendžiau iškepti vieną kepalą be sėklų, riešutų ir kitų priedų. Norėjau pirmiausia suprasti, ar apskritai pavyks ir kiek tai kainuos. Specialaus puodo taip pat nepirkau – panaudojau namuose turimą kepimo formą. Jei būčiau pradėjęs nuo įrangos pirkimo, mano taupymo eksperimentas būtų pasibaigęs dar prieš atidarant miltų pakelį.

Pirmiausia nusprendžiau nelyginti skirtingų kepalų

Parduotuvėje galima rasti ir pigesnės duonos, ir gerokai brangesnės už tą, kurią paprastai perkame. Todėl nenorėjau iškepti paprasto kvietinio kepalo ir lyginti jo su sėklomis praturtinta raugo duona. Mano atskaitos taškas buvo mūsų perkama paprastesnė kvietinė duona, kainavusi 1,86 euro už 750 gramų. Tai buvo konkreti mano pirkta pakuotė už konkrečią kainą, o ne visų parduotuvių vidurkis.

Tešlai sunaudojau 500 gramų miltų, apie 350 mililitrų vandens, truputį sausų mielių, druskos, cukraus ir aliejaus. Iškepusį ir atvėsusį kepalą pasvėriau – jis svėrė maždaug 750 gramų. Man tai buvo svarbu, nes karšta duona dar netenka drėgmės, o tešlos svoris nėra tas pats, kas gatavo kepalo. Tik tuomet sėdau skaičiuoti. Produktų kainą skaičiavau pagal sunaudotą dalį, o ne visą miltų ar mielių pakuotę.

Prieš kepdamas buvau įsitikinęs, kad didžiausias argumentas bus miltai. Pusė kilogramo kainavo nedaug, vandens reikėjo vos stiklinės su trupučiu, o visa kita atrodė smulkmenos. Tačiau žmona iš karto priminė elektrą. Orkaitę reikėjo įkaitinti ir kepti vieną vienintelį kepalą. Be šios eilutės galėjau sau įrodyti beveik bet ką.

Su elektra kepalas kainavo apie 1,26 euro

Susirašiau sunaudotų produktų kainas ir pridėjau apytikres elektros išlaidas. Mano skaičiavime orkaitės įkaitinimui ir kepimui priskyriau apie 1,3 kilovatvalandės, o savo skaičiavimui naudojau 30 centų už kilovatvalandę kainą. Tai ne universali orkaitės norma: kitokia orkaitė, kepimo režimas ar trukmė pakeistų rezultatą. Todėl ir galutinę sumą laikiau apytikre, nors produktų dalį galėjau suskaičiuoti gana tiksliai.

Taigi, palyginti su mano pasirinkta 1,86 euro kainavusia parduotuvės duona, naminis kepalas buvo maždaug 60 centų pigesnis. Ne keli eurai, kuriuos jau buvau pradėjęs įsivaizduoti. Žmona pasižiūrėjo į lapą ir pasakė, kad mano darbo dar neįtraukiau. Ji buvo teisi. Nebuvau skaičiavęs nei savo laiko, nei orkaitės dėvėjimosi, nei įprasto indų plovimo. Tai buvo produktų ir numanomos energijos sąnaudų palyginimas, o ne visos namų kepyklos apskaita.

Naminė duona be sudėtingos įrangos: paprastas būdas iškepti kvapnų kepalą pirmą kartąNuotrauka: Pixabay / amiraxgelcola

Didžiausia klaida buvo manyti, kad duona iškeps tada, kai aš užsinorėsiu

Ingredientus sumaišiau greitai. Daugiausia laiko užėmė laukimas, kol tešla pakils, paskui dar reikėjo suformuoti kepalą ir vėl palaukti. Aktyvaus darbo nebuvo daug, bet vis tiek teko derintis prie proceso. Negalėjau nuspręsti, kad dabar pusvalandžiui išvažiuoju, o paskui grįšiu, kai bus patogu. Pirmą kartą vis tikrinau dubenį, kilnojau rankšluostį ir klausiau žmonos, ar jau pakankamai išaugo. Ji atsakė, kad iš mūsų šeimos pirmas kepėjas šiandien esu aš, todėl ir sprendimas mano.

Kai duona atsidūrė orkaitėje, virtuvėje pradėjo kvepėti taip, kad sūnus iš savo kambario atėjo paklausti, ką kepame. Iki tol mano eksperimentas jo visiškai nedomino. Jis pažiūrėjo pro orkaitės stiklą ir paklausė, ar bus galima valgyti su sviestu. Tą akimirką dar galvojau apie kainą, kepimo laiką ir tai, ar vidus nebus žalias. Vaikas jau buvo susiplanavęs vakarienę.

Ištrauktas kepalas neatrodė kaip nuotraukoje prie recepto. Vienas šonas buvo aukštesnis, viršus įtrūkęs ne ten, kur norėjau, o apačia galėjo būti truputį mažiau apskrudusi. Padėjau ant grotelių ir pasakiau, kad reikia leisti atvėsti. Po dešimties minučių pats pirmas pasiėmiau peilį. Atpjoviau galą, paskui dar vieną riekę žmonai, tada atėjo sūnaus eilė.

Suvalgėme daugiau, negu buvau numatęs savo lentelėje

Valgėme su sviestu ir trupučiu druskos. Plutelė traškėjo, vidus buvo minkštas, o sviestas tirpo taip greitai, kad po lėkšte teko pasidėti servetėlę. Žmona pasakė, kad dabar supranta, dėl ko žmonės užsiima kepimu. Sūnus, kuris paprastai paprašo nupjauti duonos kraštą, tąkart pasirinko būtent jį. Per vakarą dingo beveik pusė kepalo.

Kitą rytą duona vis dar buvo skani, tačiau trečią dieną jau pajutome skirtumą nuo pirmo vakaro. Ji tapo tvirtesnė, o atpjautos riekės labiau tiko paskrudinti. Tai nebuvo priežastis nusivilti, bet teko susitaikyti, kad naminis kepalas irgi nėra amžinai šviežias. Negalėjau toliau kepti vien dėl malonumo žiūrėti į pilną duoninę, jei paskui dalis vėl keliautų lauk.

Antrą kepalą jau dalijome kitaip. Atvėsusį pusę supjausčiau ir užšaldžiau. Ryte galėjome pasiimti tiek riekių, kiek reikėjo, o likusi dalis nespėjo sudžiūti. Taip pat pamažu supratau, kiek duonos mūsų šeima iš tikrųjų suvalgo. Anksčiau pirkdavome naują pakuotę dar nebaigę senos, nes norėdavosi šviežesnės. Dabar prieš ruošdamas tešlą pirmiausia patikrinu, kiek dar turime.

Mėnesio sutaupymas pasirodė mažesnis už vieną pietų sąskaitą

Jei per keturias savaites iškeptume aštuonis tokius kepalus ir kiekvienas būtų 60 centų pigesnis už pasirinktą pirktinį variantą, sutaupytume 4,80 euro. Per metus, skaičiuojant po aštuonis kepalus kas mėnesį ir išlaikant tą patį kainų skirtumą, susidarytų 57,60 euro. Tikrovėje kainos, receptai ir mūsų apetitas keistųsi, todėl šių skaičių nelaikau pažadu.

Kai taip suskaičiavau, dingo noras visiems pasakoti, kad nuo šiol duoną kepsime dėl taupymo. Už 4,80 euro per mėnesį savo laiko atgal nenusipirksiu. Jei kepimas man būtų kančia, šis skirtumas tikrai nebūtų pakankama priežastis. O jeigu į tešlą pridėčiau brangių sėklų, riešutų ar kitų ingredientų, naminis kepalas galėtų kainuoti ir daugiau už mano pasirinktą parduotuvės duoną.

Tačiau per tuos kelis kepimus atsirado dalykas, kurio pirmame lape nebuvo. Sūnus pradėjo klausti, ar galės pats supilti miltus, o žmona vieną sekmadienį pasiūlė sumaišyti tešlą, kol aš ruošiu pusryčius. Kepimas nustojo būti mano vieno bandymu įrodyti, kad viską galima pasidaryti pigiau.

Duoninės įrengti nereikėjo – užteko pakeisti vieną sekmadienio įprotį

Dabar darbo dienomis duoną ir toliau kartais perkame. Nesistengiu grįžęs po darbo bet kokia kaina užminkyti tešlos, kad tik išlaikyčiau tariamą pažadą sau taupyti. Kepame tada, kai esame namuose ir turime laiko. Dažniausiai sekmadienį. Receptas jau pažįstamas, svarstyklės stovi po ranka, o per kilimą galima padaryti kitus darbus.

Praėjusį savaitgalį žmona grįžo iš parduotuvės ir pasakė duonos nepirkusi. Paklausiau, ar nebuvo mūsų įprastos. Ji atsakė, kad buvo, net su nuolaida, bet šiam vakarui norėtų mano keptos. Iš spintelės pasiėmiau miltus, sūnus atsinešė svarstykles, o ji iš šaldytuvo išėmė sviestą, kad suminkštėtų.

Tą dieną šešiasdešimties centų jau nebeskaičiavome. Duoną iškepėme, pusę atvėsusios užšaldėme, o likusią suvalgėme per vakarienę. Duonkepės taip ir nepirkome.