Trylikametis sūnus Kalėdoms paprašė telefono už 900 eurų, nes „visi klasėje tokius turi“. Pasiūliau pusę sumos, jei kitą pusę uždirbs pats
Telefoną jis parodė man virtuvėje, kai dėjau vakarienę į lėkštes ir dar žiūrėjau į sąskaitą, magnetu prikabintą prie šaldytuvo. Man 41-eri, dirbu sandėlio vadybininku, su žmona auginame du vaikus – trylikametį Mantą ir aštuonerių Ievą. Mantas kalbėjo rimtai, tarsi čia būtų kažkas labai svarbaus. Pasakė, kad Kalėdoms nori konkretaus modelio už 900 eurų, nes „visi klasėje tokius turi“. Jo senas telefonas gulėjo ant stalo: ekrano kampas įskilęs, bet skambinti, rašyti žinutes ir naudotis programėlėmis dar galima.
Pirmas noras buvo pasakyti, kad tokių pinigų telefonui neišleidžiame, ir tuo pokalbį baigti. Buvo lapkričio vidurys, reikėjo galvoti apie automobilio padangas, vaikų žieminius batus, šventes, maistą. Kita vertus, prisiminiau save jo amžiaus. Tada irgi atrodydavo, kad nuo sportbačių ar striukės priklauso, ar būsi savas tarp kitų. Nenorėjau iš jo šaipytis, bet ir nenorėjau vaidinti, kad 900 eurų mums nieko nereiškia. Pasakiau, kad galėtume prisidėti puse sumos, o kitą dalį jis turėtų susitaupyti pats.
Jo „visi turi“ greitai pasidarė daug mažiau aišku
Mantas iškart susiraukė. Pasakė: iš ko jis uždirbs, jei jam tik trylika? Ir aš neturėjau paruošto gero atsakymo. Tiesiog norėjau, kad jis bent kiek suprastų, kiek kainuoja daiktas, kurio prašo. Žmona iš pradžių man priekaištavo, kad užsispyriau iš principo ir gadinu vaikui laukimą prieš Kalėdas. Ji sakė, gal galima paieškoti paprastesnio varianto ar tvarkingo naudoto telefono.
Vakare paklausiau Manto jau ramiau, kiek jo draugų iš tikrųjų turi būtent tą modelį. Paaiškėjo, kad du berniukai turi naujus telefonus, vienas naudoja vyresnio brolio seną, o keli tiesiog daug apie tokius kalba. Tas „visi“ buvo labiau jo jausmas negu faktas. Pasakiau jam: „Nenoriu tavęs bausti už norą turėti gerą daiktą, bet noriu, kad abu suprastume, ką toks noras reiškia.“ Jis nieko neatsakė, pasiėmė telefoną ir nuėjo į savo kambarį. Durimis trinktelėjo stipriau, nei reikėjo.
Kitą rytą namuose buvo ta tyla, kai lyg ir nesipyksti, bet kalbėti dar nesinori. Mantas prieškambaryje apsiavė batus ir ant kilimėlio paliko šlapius, purvinus pėdsakus. Jau norėjau pradėti apie tvarką, bet susilaikiau. Supratau, kad ne apie batus čia reikalas. Jam atrodė, kad mes galime nupirkti, tik nenorime. Man atrodė, kad jis visai nemato, kur dingsta pinigai. Abu kažkiek buvome teisūs, tik vienas kito negirdėjome.
Susitarimas prasidėjo ne nuo pinigų, o nuo darbų sąrašo
Savaitgalį atsisėdome prie virtuvės stalo. Be didelių pamokslų. Pasakiau, kad jis negali eiti dirbti kaip suaugęs, todėl galime kalbėti apie dalykus namuose ar pas artimuosius, jei šie patys norės jo pagalbos. Nenorėjau nustatyti kainos už kiekvieną išneštą šiukšlių maišą. Įprasti darbai ir taip turi likti jo pareiga: susitvarkyti kambarį, iškrauti indaplovę, kartais pasirūpinti Ievos daiktais. O papildomi darbai galėtų padėti jam taupyti.
Jis pats pasiūlė sutvarkyti rūsio lentynas, kurios seniai buvo prikrautos tuščių stiklainių, dažų likučių ir dėžių nuo buitinės technikos. Dar sutiko savaitgaliais su manimi plauti automobilį, sugrėbti lapus prie namo, nunešti sunkesnius pirkinius močiutei, gyvenančiai už kelių stotelių. Močiutė iškart pasakė, kad už kiekvieną maišelį jam nemokės. Bet jei ateis ne vieną kartą, o tikrai padės, ji prie jo tikslo prisidės. Man tai atrodė normalu. Norėjau, kad jis ne „atidirbtų telefoną“, o išmoktų planuoti.
Mantas dar turėjo pinigų, gautų per gimtadienį ir pardavus kelis senesnius žaidimus. Jų liesti nenorėjo, nes buvo atsidėjęs ausinėms ir žaidimo papildymui. Tada pasakiau, kad taupymas vis tiek reiškia pasirinkimą, ne tik papildomą uždarbį. Jis piktai atkirto, kad suaugusieji visada gali pirkti, ką nori. Buvo nemalonu tai girdėti, nes prieš savaitę buvau nusipirkęs naujus darbo batus, nors senieji dar nebuvo visiškai suplyšę.
Po dviejų savaičių jis pirmą kartą persigalvojo
Pradžioje jis laikėsi gana energingai. Vieną šeštadienį beveik tris valandas tvarkė rūsį, po to skundėsi, kad skauda rankas ir ten pilna dulkių. Išmetėme krūvą dėžių, radome seną sulankstomą kėdę ir tris vienodus atsuktuvus, kuriuos, pasirodo, buvau nusipirkęs skirtingu metu. Kai kitą dieną pasiūliau pratęsti, Mantas pasakė, kad gal tas telefonas ne toks jau svarbus. Nežinojau, ar jis tik pavargo, ar tikėjosi, kad persigalvosiu aš.
Aš irgi nebuvau labai teisingas. Vieną vakarą grįžau pavargęs, radau neišneštas šiukšles ir leptelėjau: „Jei nori brangaus telefono, bent jau nepriversk manęs priminti paprastų dalykų.“ Vos pasakęs supratau, kad sumaišiau viską į vieną krūvą. Mantas užsidarė kambaryje, o žmona pasakė, kad iš jo darau mažą buhalterį. Kitą rytą atsiprašiau. Papildomas susitarimas nereiškia, kad jis dabar privalo būti idealus vaikas ir niekada nieko nepamiršti.
Po to kalbėjomės paprasčiau. Jis prisipažino, kad labiausiai bijo ne seno telefono, o komentarų per pertraukas. Pasakiau, kad naujas modelis nuo visų kvailų pastabų neapsaugos – vaikams dažnai užtenka bet ko, kad prikibtų. Bet nesakiau jam to įprasto „nekreipk dėmesio“, nes pats suprantu, kaip tuščiai tai skamba. Sutarėme, kad jei kas nors jį nuolat erzins, jis pasakys mums arba klasės auklėtojai, o ne laikys viską savyje.
Kalėdų sąraše atsirado ir kitas variantas
Iki gruodžio vidurio Mantas buvo sukaupęs dalį savo pusės, tik mažiau, negu pradžioje įsivaizdavo. Padėjo močiutei, kelis kartus nukasė sniegą prie laiptinės, kai jo prisnigo, atsisakė poros smulkių pirkinių, kuriuos anksčiau būtų pasiėmęs ilgai negalvodamas. Vis tiek darėsi aišku, kad iki Kalėdų visos sumos greičiausiai nebus. Vieną vakarą jis pats atėjo į virtuvę. Žmona lupinėjo bulves, o aš bandžiau prisijungti prie banko programėlės, nes telefonas, ištrauktas iš palto kišenės, buvo visai šaltas ir strigo.
Jis pasakė, kad pasižiūrėjo kitus modelius ir galėtų rinktis ne patį naujausią. Man tai buvo svarbiau nei tie jo sutaupyti eurai, nors specialiai to neakcentavau. Visi trys pasižiūrėjome variantus, pasikalbėjome, ko jam iš tikrųjų reikia: kad veiktų mokyklai reikalingos programėlės, kamera būtų padori, o telefonas nebūtų toks brangus, kad bijotum jį išsitraukti autobuse. Galiausiai nusprendėme, kad per Kalėdas prisidėsime prie gero, bet paprastesnio telefono, o savo sutaupytus pinigus jis įdės pats. Jei po švenčių vis dar norės brangesnio, galės toliau taupyti.
Aišku, jis neapsidžiaugė taip, lyg būtume nupirkę tą pirmąjį variantą. Kelioms dienoms vėl grįžo kalbos apie klasės draugus, ir man teko kelis kartus kartoti tą patį. Vis dėlto jis jau nebesakė, kad telefonas už 900 eurų yra vienintelis normalus pasirinkimas. Gal pamatė, kad čia ne vien draudimas. O aš pamačiau, kad pasakyti „ne“ lengviausia, tik po to vaikas lieka vienas su tuo savo noru ir pykčiu.
Ką iš šio ginčo parsinešėme į kasdienybę
Dabar man atrodo, kad tokiuose pokalbiuose svarbu nenumoti ranka į vaiko norą, net jei jis suaugusiam atrodo per brangus ar juokingas. Trylikametis dar tik mokosi atsirinkti, ko jam iš tiesų reikia, o kas atrodo būtina todėl, kad apie tai garsiai kalba kiti. Mūsų namuose po šito ginčo liko kelios visai paprastos taisyklės:
- pirmiausia išsiaiškinti, ko vaikas nori ir kodėl jam tai svarbu;
- atvirai pasakyti, kokios yra šeimos ribos, nevaidinti, kad pinigai atsiranda savaime;
- atskirti įprastą atsakomybę namuose nuo papildomų pastangų dėl didesnio tikslo;
- leisti vaikui persigalvoti ir pasiūlyti kitą variantą, nelaikant to pralaimėjimu;
- nepaversti kiekvieno pokalbio apie pinigus priekaištu dėl jo kambario ar pažymių.
Mantas jau turi naują telefoną, tik ne tą, kurį pirmą kartą parodė virtuvėje. Senąjį pasilikome kaip atsarginį, nes jis dar veikia, nors ekranas ir liko įskilęs. Jis kartais vis dar pamini, ką turi vienas ar kitas klasės draugas, o aš kartais per greitai imu vardyti išlaidas, užuot tiesiog paklausęs. Per vienas Kalėdas tokie dalykai, matyt, nepasikeičia. O kaip pasielgtumėte jūs, jei vaikas paprašytų daikto, kurio kaina šeimai atrodo per didelė?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


