Už persikraustymą sutarėme mokėti 180 eurų. Kai visi baldai jau buvo sunkvežimyje, išgirdome: „Žinokit daug baldų, daug darbo, tai kaina bus 300 eurų“

Už persikraustymą buvome sutarę mokėti 180 eurų: du darbuotojai, sunkvežimis, baldų išnešimas, nuvežimas ir sunešimas į kitą butą. Tačiau kai paskutinė spintelė atsidūrė kėbule, vienas vyrų pasakė: „Žinokit, daug baldų, daug darbo, tai kaina bus 300 eurų.“ Mūsų daiktai jau buvo jų sunkvežimyje, senojo buto raktus tą vakarą turėjome grąžinti, o už papildomus 120 eurų niekas nebuvo perspėjęs nei prieš užsakymą, nei pradėjus darbus.

Pasiūlymą radau per skelbimą. Nesirinkau vien pagal mažiausią skaičių – parašiau keliems vežėjams ir paaiškinau, ką reikės pervežti. Išsikraustėme iš dviejų kambarių buto trečiame aukšte į kitą butą antrame aukšte. Lifto nebuvo nei viename name. Atstumas tarp adresų – apie devynis kilometrus.

Iš anksto nusiunčiau baldų nuotraukas ir sąrašą: sofa, išardyta lova, čiužinys, dvi komodos, valgomasis stalas, keturios kėdės, skalbimo mašina ir dėžės. Didelės spintos nevežėme, ji priklausė buto savininkui. Parašiau ir tai, kad prie abiejų namų bus galima privažiuoti netoli laiptinės. Nenorėjau atvykus aiškintis, kad kažką nutylėjau.

Prieš sutikdamas dar paklausiau, ar 180 eurų yra galutinė suma

Atsakymą gavau trumpą: viską padarys už 180 eurų. Kadangi buvau matęs skelbimų su valandiniais įkainiais, papildomai pasitikslinau, ar tai kaina už visą mano aprašytą darbą. Gavau patvirtinimą, kad taip, jei bus tiek daiktų, kiek nurodžiau.

Žmona pasiūlė dar paklausti apie aukštus, nors juos jau buvau parašęs. Pakartojau, kad iš trečio reikės išnešti, į antrą – sunešti, liftų nėra. Atsakė, kad suprato. Po tokio susirašinėjimo jaučiausi viską išsiaiškinęs. Net pasidžiaugiau, kad šįkart nereikės paskutinę minutę sukti galvos dėl papildomų sąlygų.

Iki atvykimo paruošėme daiktus. Lovą išardžiau, komodų stalčius ištuštinome, dėžes užklijavome. Prie kiekvienos užrašėme, į kurį kambarį nešti. Skalbimo mašina buvo atjungta, sofa atlaisvinta, koridorius tuščias. Vežėjams nereikėjo laukti, kol mes baigsime krautis.

Dirbdami vyrai nekalbėjo apie jokį pabrangimą

Atvažiavo du vyrai ir iš karto apėjo butą. Vienas pasižiūrėjo į sofą, paklausė, ar jos kojos nusiima. Parodžiau, kur sudėtos išardytos lovos dalys. Jie pradėjo nešti, o aš kartu rūpinausi smulkesniais daiktais ir žiūrėjau, kad laiptinėje niekas netrukdytų.

Buvo matyti, kad darbas fiziškai sunkus. Trečias aukštas lieka trečiu aukštu, kad ir kiek kartų jį parašytum žinutėje. Kai nešė skalbimo mašiną, pasitraukėme iš kelio, palaikėme duris. Niekas nesakė, kad situacija neatitinka nuotraukų, kad daiktų daugiau ar kad reikia stabdyti darbą ir tartis iš naujo.

Išnešus didžiąją dalį baldų vienas darbuotojas pasakė, kad dar liko nemažai dėžių. Atsakiau, kad jos buvo nurodytos sąraše ir matėsi nuotraukose. Jis nieko nepridūrė, pasiėmė dvi ir nusileido. Tuo metu net nepagalvojau, kad tai galėjo būti būsimo pokalbio pradžia.

Naują kainą išgirdome prie jau pakrauto sunkvežimio

Kai bute liko tik keli mūsų asmeniniai daiktai, nusileidau į kiemą. Darbuotojai tvirtino krovinį, o žmona jau ruošėsi važiuoti prie naujojo buto ir atrakinti duris. Tada vienas vyrų mane sustabdė ir pasakė, kad reikės mokėti 300 eurų.

Pirmiausia paklausiau, už ką. Jis atsakė, kad baldų daug, laiptai, sunkūs daiktai, reikės dar viską sunešti. Primindamas susitarimą jau jutau kylantį pyktį: tai buvo tie patys baldai, tie patys aukštai ir tas pats iškrovimas, apie kurį kalbėjome prieš užsakymą.

Skirtumas siekė 120 eurų, arba beveik 67 procentus nuo sutartos kainos. Man tai neatrodė nei apvalinimas, nei smulkus papildomas darbas. Jei būčiau nupirkęs dar vieną spintą ar paprašęs važiuoti į kitą miestą, suprasčiau, kad reikia tartis. Tačiau nieko panašaus nebuvo.

Vyras pasiūlė paskambinti žmogui, su kuriuo susirašinėjau. Paskambinau. Šis išklausė ir pasakė, kad darbuotojai vietoje geriau mato darbo apimtį. Kai priminiau nuotraukas, atsakė, jog iš nuotraukų ne visada įmanoma viską įvertinti.

„O kodėl nepasakėte prieš pradėdami?“ – į šitą klausimą atsakymo negavau

Būtent tai ir kartojau. Jei atvykę pamatė, kad už 180 eurų nedirbs, galėjo pasakyti bute. Būtume sprendę, ar sutinkame, ar ieškome kito varianto. Dabar baldai jau buvo sunkvežimyje, o man siūlė apsispręsti tada, kai atsisakyti paslaugos tapo daug sunkiau.

Paėmiau telefoną ir parodžiau darbuotojui susirašinėjimą. Ne vien eilutę su 180 eurų, bet ir savo klausimą apie galutinę kainą, sąrašą, aukštus bei patvirtinimą. Jis perskaitė ir pasakė, kad kainas derino ne jis. Supratau, kad ginčijuosi su žmogumi, kuris dabar bando iš manęs gauti sumą, tačiau už ankstesnį susitarimą atsakomybės neprisiima.

Žmona tyliai pasakė, kad gal geriau sumokėti ir užbaigti, nes dar laukia sunešimas, o vakare turime perduoti seną butą. Aš jos nekaltinu. Tą akimirką abu buvome pavargę, nerimavome dėl daiktų ir nenorėjome konflikto. Bet būtent dėl to nenorėjau sutikti. Jaučiausi pastatytas į padėtį, kur papildomą sumą turėčiau mokėti už galimybę ramiai tęsti tai, kas jau buvo sutarta.

Iš 300 eurų staiga pasidarė 250

Po dar vieno skambučio telefonu suma sumažėjo iki 250 eurų. Man buvo pasakyta, kad galima „žmogiškai susitarti“ ir pasidalyti skirtumą. Paklausiau, kokį skirtumą dalijamės, jei papildomos paslaugos neužsakiau.

Nerašiau jokių grasinimų ir nepradėjau stumdyti jų daiktų. Paprašiau visus naujus reikalavimus pateikti žinute, kad turėčiau aiškų paaiškinimą, kas pasikeitė nuo ankstesnio susitarimo. Tuo pat metu dar kartą parašiau, kad esu pasiruošęs sumokėti sutartus 180 eurų, kai baldai bus pristatyti ir sunešti.

Kelias minutes visi stovėjome kieme. Vienas darbuotojas kalbėjo telefonu, kitas užbaigė tvirtinti krovinį. Man atrodė, kad tai trunka labai ilgai, nors visas ginčas prie sunkvežimio užėmė maždaug pusvalandį. Galiausiai vyras grįžo ir pasakė: važiuojame, užbaigiame už sutartą kainą.

Nesijaučiau laimėjęs. Norėjau tik, kad mūsų sofa, lova ir skalbimo mašina pagaliau atsirastų naujame bute.

Naujuose namuose skaičiavau ne dėžes, o žiūrėjau, ar niekas nepažeista

Važiavau paskui sunkvežimį. Visą kelią galvojau, ar dabar iškrovimas nevirstų nauju ginču: dėl siauresnio posūkio, durų ar to, kad komodą reikia nunešti į tolimesnį kambarį. Atvykęs iš karto parodžiau kelią ir vietas, kur dėti baldus.

Toliau darbai vyko santūriai. Nebebuvo ankstesnio bendravimo, bet naujos kainos niekas nebekėlė. Aš prižiūrėjau praėjimą ir, kiek galėjau, apžiūrėjau daiktus. Žmona skaičiavo dėžes. Nenorėjome paskui vėl aiškintis, kas buvo ar nebuvo pristatyta.

Kai paskutinė lovos dalis atsidūrė kambaryje, paklausiau, ar dar liko mūsų daiktų sunkvežimyje. Patikrinome kartu. Tada sumokėjau 180 eurų ir išsaugojau mokėjimo patvirtinimą. Galutinė suma buvo tokia, kokią turėjome žinutėse dar prieš vežėjams atvykstant.

Persikraustymą užbaigėme už 180 eurų

Papildomų 120 eurų nesumokėjome. Baldai buvo pervežti ir sunešti, akivaizdžių naujų pažeidimų nepastebėjome, senojo buto raktus tą vakarą perdavėme. Dėžes naujuose namuose pradėjome ardyti jau gerokai pavargę.

Žmona paklausė, ar išsaugojau visą pokalbį. Atsakiau, kad taip. Į vieną aplanką sudėjau pradinį užsakymą, baldų nuotraukas, susirašinėjimą apie kainą ir galutinį mokėjimą.

Sutarta buvo 180 eurų, po pakrovimo pareikalauta 300, o galiausiai sumokėjome sutartus 180. Tos įmonės daugiau nebesamdysime. Kai kitą dieną parašė prašydami įvertinti paslaugą, atsakiau trumpai: baldus pristatėte, tačiau kainą bandėte pakeisti jau sukrovę mūsų daiktus. Parašiau ir abi sumas.