Hortenzijas auginu jau seniai ir galiu pasakyti paprastai: jei kartą pavyksta jas padauginti pačiam, pirkti naujus krūmus medelyne darosi vis sunkiau. Ne todėl, kad medelynų augalai blogi. Tiesiog labai malonu matyti, kaip iš nedidelės šakelės per kelis sezonus užauga tikras, žydintis krūmas.
Per daugelį bandymų esu išmėginęs įvairių būdų – vazonėlius, šiltnamį, auginius ant palangės, dauginimą po plėvele. Bet galiausiai pasilikau prie vieno labai paprasto metodo, kuris man pasiteisina geriausiai. Hortenzijų auginius sodinu tiesiai lauke, šviesiame pavėsyje, o vietoj mini šiltnamio naudoju paprastus plastikinius butelius.
Skamba pernelyg paprastai, bet būtent paprastumas čia ir veikia. Auginiui reikia ne stebuklų, o trijų dalykų: drėgmės, šviesos be kepinančios saulės ir švarios, purios žemės. Jei šios sąlygos tinkamos, hortenzijos įsišaknija labai noriai.
Vietą parenku labai atsargiai – čia prasideda pusė sėkmės
Pirmas dalykas, kurį visada darau – parenku tinkamą vietą. Hortenzijų auginių niekada nededu į atvirą saulę. Po buteliu jie ten tiesiog iškeptų. Bet ir gilaus pavėsio vengiu, nes tada jie ilgai stovi vietoje, silpnai auga ir sunkiau leidžia šaknis.
Geriausia vieta – šviesus dalinis pavėsis. Mano patirtimi, puikiai tinka rytinė šiltnamio pusė, šiaurinė tvoros pusė arba vieta po retesniu medžiu, kur šviesos yra, bet vidurdienio saulė nepliekia tiesiai į auginius.
Lysvelę pasiruošiu iš anksto. Dirvą išpurenu, išrenku piktžoles ir visas pūvančias augalų liekanas. Tai labai svarbu. Jaunas auginys dar neturi šaknų, jis silpnas, todėl bet kokia perteklinė drėgmė, purvas ar pūvanti organika gali greitai sukelti puvinį.
Į žemę įmaišau neutralių durpių ir smėlio. Taip dirva tampa lengvesnė, puresnė, geriau kvėpuoja ir neužmirksta. Hortenzijų auginiams reikia drėgmės, bet jie negali stovėti pelkėje. Čia daugelis ir padaro klaidą: galvoja, kad kuo daugiau vandens, tuo geriau. Iš tikrųjų geriau pastovi lengva drėgmė, o ne šlapia košė.
Kai vieta paruošta, ją gerai palaistau ir leidžiu žemei susigulėti. Tik tada imuosi pačių auginių.
Auginius imu po genėjimo – neišmetu nė vienos geros šakelės
Dažniausiai auginių turiu po hortenzijų retinimo arba lengvo genėjimo. Jei šakelė sveika, tvirta, be ligų požymių, jos neišmetu. Iš jos gali užaugti naujas krūmas.
Geriausiai man įsišaknija ne visiškai sumedėję, bet jau pakankamai tvirti ūgliai. Labai minkštos viršūnėlės greitai vysta, o labai kietos, senos šakos leidžia šaknis prasčiau. Todėl renkuosi vidurinę ūglio dalį.
Šakelę supjaustau taip, kad kiekvienas auginys turėtų 2–3 pumpurų poras. Apatinį pjūvį darau maždaug 1 centimetru žemiau pumpuro. Apatinius lapus pašalinu visiškai, nes ši dalis eis į žemę. Viršutinius lapus patrumpinu maždaug per pusę.
Tai darau ne dėl grožio. Lapai garina drėgmę, o auginys dar neturi šaknų, kad tą drėgmę susigrąžintų. Jei paliksite didelius lapus, jis gali greitai nuvysti. Patrumpinti lapai padeda auginiui išgyventi pirmąsias sunkiausias savaites.
Paruoštų auginių niekada nepalieku gulėti saulėje. Iš karto dedu į vandenį. Net kelios minutės karštą dieną gali padaryti savo – lapai suglemba, auginys praranda turgorą, ir tada jam jau daug sunkiau prigyti.
Plastikinis butelis man atstoja mažą šiltnamį
Kai auginiai paruošti, imu paprastus plastikinius butelius. Dažniausiai naudoju 1,5, 2 arba 5 litrų talpos. Nupjaunu dugną, o dangtelį iš pradžių palieku užsuktą. Toks butelis tampa mini šiltnamiu: viduje laikosi drėgmė, auginio nedžiovina vėjas, o mikroklimatas būna daug stabilesnis.
Su buteliu pasižymiu vietą lysvelėje – tiesiog įspaudžiu jo kraštą į žemę, kad matyčiau apskritimą. Tame apskritime pagaliuku padarau kelias skylutes. Į penkių litrų butelį galima sodinti 4–5 auginius, į mažesnį – dažniausiai 2–3.
Kiekvieno auginio apačią galima pamirkyti šaknų formavimąsi skatinančioje priemonėje. Aš kartais naudoju, kartais ne – jei auginiai švieži ir sąlygos geros, hortenzijos dažnai prigyja ir be jos. Bet pradedantiesiems tokia priemonė gali suteikti daugiau ramybės.
Auginį įkišu į skylutę taip, kad apatinis pumpuras būtų žemėje. Tada žemę aplink jį gerai prispaudžiu pirštais. Čia svarbu nelikti oro tarpų. Jei auginys žemėje juda laisvai, kontaktas prastas, šaknims formuotis bus sunkiau.
Kai visi auginiai susodinti, iš karto uždedu butelį. Jei dauginu kelias veisles, būtinai dedu etiketę su pavadinimu. Patikėkite, po mėnesio visos šakelės atrodo labai panašiai, o po metų jau galite nebežinoti, ką iš tikrųjų užsiauginote.
Pirmas savaites svarbiausia neperdžiovinti ir neiškepti
Po buteliais auginiai atrodo saugūs, bet jų negalima pamiršti. Pirmas dvi ar tris savaites aš juos stebiu beveik kasdien, ypač jei karšta. Žemė turi būti šiek tiek drėgna. Ne šlapia, ne su vandeniu iki viršaus, bet ir ne sausa.
Laistau per butelio kaklelį arba aplink butelį, priklausomai nuo situacijos. Jei matau, kad viduje labai daug kondensato ir žemė šlapia, nelaistau. Jei dirva pradeda sausėti, palaistau. Čia reikia ne grafiko, o akių.
Labai svarbu stebėti lapus. Jei lapai po buteliu suglebo, gali būti dvi priežastys: trūksta drėgmės arba per karšta. Jei saulė pataiko tiesiai į butelius, jie tampa kaip mažos pirtys. Tokiu atveju reikia pavėsinti. Aš dažnai naudoju daržo tinklą arba lengvą agroplėvelę, kad šviesa būtų išsklaidyta.
Maždaug po 2–3 savaičių pradedu pratinti auginius prie oro – atsuku dangtelius. Pirmiausia trumpam, vėliau palieku ilgiau. Jei auginiai atrodo žvalūs, dangtelius galima nuimti visai. Bet butelių dar neskubu nuimti, nes jie saugo nuo vėjo ir staigių oro pokyčių.
Po maždaug 4–6 savaičių dažnai jau matyti, kad auginys gyvas: lapai nebevysta, kartais pradeda augti nauji lapeliai. Tai geras ženklas. Bet vis tiek nereikia skubėti jo ištraukti ir tikrinti šaknų. Per anksti pajudintas auginys gali prarasti tai, ką jau pradėjo formuoti.
Kas pavyksta geriausiai?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad šluotinės hortenzijos Lietuvoje dauginasi gana patikimai. Jos apskritai yra atsparesnės mūsų klimatui, geriau žiemoja ir atleidžia daugiau klaidų. Jei norite pradėti, pradėkite būtent nuo jų.
Didžialapės hortenzijos taip pat įsišaknija, bet su jomis reikia daugiau atsargumo. Jos jautresnės šalčiui, todėl jaunų augalų pirmaisiais metais nepalikčiau likimo valiai lauke be apsaugos. Jas saugiau auginti vazonuose ir žiemai perkelti į vėsią, apsaugotą vietą.
Kai auginiai jau gerai įsišaknija, juos galima persodinti į mažus vazonėlius arba palikti augti lysvelėje iki kito pavasario. Jei persodinu į vazonus, pirmą kartą tręšiu tik po maždaug 10 dienų ir labai silpna trąšų koncentracija. Jaunam augalui nereikia stipraus „maitinimo“ – jis pirmiausia turi įsitvirtinti.
Svarbiausia klaida, kurią matau pas pradedančiuosius, yra skubėjimas. Jie nori patikrinti šaknis, nuimti butelį, perkelti augalą, patręšti, palaistyti dar kartą ir dar kartą. O auginiui reikia ramybės. Jis turi stovėti stabiliai, drėgnai, šviesiai ir be streso.
Šis metodas nėra sudėtingas, bet jis reikalauja tvarkos. Sveikas ūglis, švarus pjūvis, patrumpinti lapai, puri žemė, butelis viršuje, lengvas pavėsis ir kantrybė. Štai ir visa paslaptis.
Man patinka šis būdas todėl, kad jis leidžia iš vieno krūmo užsiauginti kelis naujus. Ir kai po poros metų tas mažas auginys pražysta, jausmas visai kitoks nei parsinešus augalą iš parduotuvės. Tu žinai, kad jis prasidėjo nuo vienos šakelės, kurią galėjai tiesiog išmesti.
Todėl jei šią vasarą genėsite hortenzijas, neskubėkite išmesti sveikų ūglių. Pabandykite. Gal po metų ar dvejų turėsite ne vieną naują krūmą – ir labai aiškų įrodymą, kad kartais gražiausi dalykai sode prasideda nuo paprasčiausio plastikinio butelio.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
