Anonimiškumo internete pabaiga? Kinija įvedė unikalų skaitmeninį ID – milijonai žmonių atsidūrė prieš naują pasirinkimą

Vietoj įprasto asmens dokumento numerio naudojamas specialus skaitmeninis identifikatorius, kuris leidžia patvirtinti, kas esate, neatskleidžiant visų asmeninių duomenų paslaugos teikėjui. Būtent tokį modelį Kinija jau pradėjo taikyti, o jo atsiradimas sukėlė diskusijas apie ateities internetą, privatumą ir valstybės galimybes kontroliuoti žmonių veiklą skaitmeninėje erdvėje.

Nuo 2025 metų liepos 15 dienos Kinijoje galioja nacionalinės internetinės tapatybės patvirtinimo sistemos taisyklės. Ši sistema suteikia galimybę gyventojams gauti unikalų interneto identifikatorių ir skaitmeninį tapatybės patvirtinimo dokumentą. Oficialiai naujovė pristatoma kaip būdas sumažinti asmens duomenų nutekėjimo riziką, palengvinti registraciją interneto paslaugose ir apsaugoti žmones nuo sukčiavimo.

Tačiau už patogaus technologinio sprendimo slypi ir kita medalio pusė. Kinijoje interneto kontrolė jau seniai yra gerokai griežtesnė nei daugelyje Europos valstybių, todėl centralizuota tapatybės sistema kelia klausimą, kiek informacijos apie žmogaus veiklą ateityje galės susieti valstybės institucijos. Nors oficialiuose dokumentuose pabrėžiamas savanoriškas naudojimas, privatumo ekspertai įspėja, kad toks modelis gali dar labiau sumažinti galimybes internete veikti neatskleidžiant savo tapatybės.

Vienas ID skirtingoms interneto paslaugoms: kaip veikia naujoji sistema?

Iki naujosios sistemos įvedimo Kinijos interneto platformos jau turėjo laikytis tikrosios tapatybės nustatymo reikalavimų. Registruojantis įvairiose paslaugose naudotojų galėjo būti prašoma pateikti telefono numerį, asmens dokumento informaciją ar kitus tapatybę patvirtinančius duomenis. Dėl to didelės technologijų bendrovės kaupė nemažus kiekius jautrios asmeninės informacijos, o kiekvienas papildomas duomenų saugojimo taškas didino galimų nutekėjimų riziką.

Naujoji sistema šį procesą iš dalies pakeičia. Žmogus gali kreiptis dėl valstybinio interneto identifikatoriaus, vadinamo wanghao, ir skaitmeninio tapatybės patvirtinimo dokumento, vadinamo wangzheng. Identifikatorius sudarytas iš raidžių ir skaičių, o pats kodas tiesiogiai neatskleidžia žmogaus vardo ar kitų įprastų asmens dokumento duomenų.

Tarkime, žmogus nori susikurti paskyrą internetinėje platformoje, kurioje pagal Kinijos teisės aktus būtina patvirtinti tikrąją tapatybę. Vietoj to, kad platformai pateiktų visus asmens dokumento duomenis, jis gali pasinaudoti valstybine tapatybės patvirtinimo sistema. Tokiu atveju platforma gauna patvirtinimą, kad naudotojo tapatybė nustatyta, tačiau nebūtinai gauna jo asmens dokumento numerį ar kitą perteklinę informaciją.

Kinijos valdžia teigia, kad toks sprendimas leidžia sumažinti verslo įmonių kaupiamų asmens duomenų kiekį ir apsaugoti gyventojus nuo tapatybės vagysčių. Tačiau kartu atsiranda centralizuota infrastruktūra, susiejanti skaitmeninį identifikatorių su tikru žmogumi.

Dar iki oficialios sistemos taikymo pradžios ji buvo išbandyta įvairiose srityse – nuo interneto platformų iki viešųjų paslaugų. JAV Kongreso bibliotekos paskelbtais duomenimis, 2025 metų gegužę Kinijos institucijos jau buvo išdavusios interneto identifikatorius maždaug šešiems milijonams gyventojų.

Ar kiekvienam Kinijos gyventojui privaloma turėti skaitmeninį ID?

Būtent čia slypi vienas dažniausiai neteisingai suprantamų naujosios sistemos aspektų. Nors kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad Kinijoje kiekvienas interneto naudotojas privalės turėti valstybinį identifikatorių, oficialios taisyklės numato savanorišką registraciją.

Pagal 2025 metų gegužę paskelbtą ir liepą įsigaliojusį reglamentavimą gyventojai gali patys nuspręsti, ar nori gauti naująjį interneto ID. Interneto platformos, prisijungusios prie valstybinės sistemos, taip pat turi išlaikyti kitus teisėtus tapatybės patvirtinimo būdus ir negali vien dėl pasirinkto metodo riboti naudotojų galimybių naudotis paslaugomis.

Tai reiškia, kad teiginys apie visiems privalomai suteiktą unikalų numerį šiuo metu būtų netikslus. Tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kad naujosios sistemos savanoriškumas nereiškia visiško anonimiškumo Kinijos internete. Tikrosios tapatybės nustatymo reikalavimai įvairiose interneto paslaugose egzistavo dar gerokai anksčiau.

Be to, savanoriška sistema ilgainiui gali tapti labai plačiai naudojama, jeigu prie jos prisijungs vis daugiau paslaugų teikėjų. Tokiu atveju žmonės gali ją rinktis dėl patogumo, o ne dėl tiesioginės teisinės prievolės. Būtent šis galimas praktinis poveikis kelia dalies žmogaus teisių ir privatumo specialistų susirūpinimą.

Privatumo apsauga ar dar vienas žingsnis link visiškos interneto kontrolės?

Kinijos valdžios argumentas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas: jeigu žmogaus tapatybę patvirtina viena patikima sistema, dešimtims skirtingų interneto platformų nebereikia saugoti jo dokumentų kopijų. Tokiu būdu teoriškai sumažėja vietų, kuriose gali būti pavogta jautri informacija. Tačiau centralizuotas sprendimas sukuria kitokią riziką – valstybės valdoma infrastruktūra tampa ypač svarbiu tapatybės duomenų centru.

Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad Kinijoje skaitmeninė erdvė jau dabar griežtai prižiūrima. Šalyje ribojama prieiga prie daugelio užsienio interneto paslaugų, kontroliuojamas politiškai jautrus turinys, o socialinių tinklų naudotojams galioja tapatybės nustatymo reikalavimai. Todėl papildoma valstybės valdoma autentifikavimo sistema kelia klausimų, kaip ateityje bus naudojami jos kaupiami duomenys ir kokias galimybes turės institucijos susieti skirtingas žmogaus veiklas.

Svarbu atskirti technines galimybes nuo patvirtintų faktų. Vien tai, kad sukurtas bendras interneto identifikatorius, dar neįrodo, jog valstybė automatiškai mato kiekvieną žmonių perskaitytą straipsnį ar visus privačius pokalbius. Oficialiose taisyklėse numatyti asmens duomenų apsaugos reikalavimai ir informacijos naudojimo ribojimai. Tačiau privatumo ekspertai abejoja, ar centralizuotas tapatybės tikrinimas šalyje, kurioje jau egzistuoja plati interneto stebėsenos sistema, iš tikrųjų suteiks žmonėms daugiau nepriklausomumo nuo valstybės kontrolės.

Susirūpinimą didina ir naujesnės Kinijos teisėkūros iniciatyvos. 2026 metų sausio pabaigoje šalies Viešojo saugumo ministerija paskelbė kovai su kibernetiniais nusikaltimais skirto įstatymo projektą. Žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ kovo mėnesį perspėjo, kad jame numatyti reikalavimai galėtų dar labiau sustiprinti tikrosios tapatybės tikrinimą ir interneto veiklos priežiūrą. Tačiau šį projektą būtina atskirti nuo jau veikiančios skaitmeninio ID sistemos – tai nėra tas pats teisės aktas.

Svarbiausias klausimas išlieka toks: ar technologija, kuri turėtų apsaugoti žmogaus asmens duomenis nuo perteklinio rinkimo privačiose platformose, kartu nesuteiks daugiau kontrolės vienai centrinei institucijai? Atsakymas priklausys ne vien nuo pačios technologijos, bet ir nuo jos naudojimo taisyklių, priežiūros bei realių galimybių žmonėms ginti savo teises.

Ar panaši sistema gali atsirasti Lietuvoje ir visoje Europoje?

Lietuvos gyventojams ši istorija įdomi ne tik dėl Kinijos vykdomos interneto politikos. Skaitmeninės tapatybės sprendimai plėtojami ir Europoje, o vis daugiau paslaugų persikelia į internetą. Bankai, valstybės institucijos, elektroninės parduotuvės ir kiti paslaugų teikėjai jau dabar naudoja įvairius elektroninio tapatybės nustatymo būdus.

Europos Sąjunga kuria europinės skaitmeninės tapatybės dėklės sistemą, kuri leis gyventojams patvirtinti tapatybę ir tam tikrus asmeninius duomenis skaitmeninėje erdvėje. Tačiau šis projektas nėra tapatus Kinijos interneto ID modeliui. Europos sistema kuriama pagal ES privatumo ir duomenų apsaugos reikalavimus, o asmeninės dėklės naudojimas gyventojams numatytas kaip savanoriškas.

Pavyzdžiui, ateityje tam tikroje interneto paslaugoje galėtų pakakti patvirtinti, kad žmogus yra pilnametis, neatskleidžiant jo tikslios gimimo datos ar kitų perteklinių duomenų. Tai vienas iš būdų, kaip skaitmeninė tapatybė gali sumažinti asmens informacijos perdavimą.

Vis dėlto kiekviena tokia technologija kelia klausimų, į kuriuos visuomenė turėtų gauti aiškius atsakymus. Kas saugo informaciją apie tapatybės patvirtinimą? Kiek laiko ji išsaugoma? Ar paslaugų teikėjai gali susieti skirtingus žmogaus veiksmus? Ar naudotojas gali pasirinkti kitą prisijungimo būdą? Ir kas nutinka, jeigu dėl klaidos žmogui nepavyksta patvirtinti savo tapatybės?

Šie klausimai svarbūs net ir tada, kai technologija pristatoma kaip patogesnė bei saugesnė už senąją. Vien elektroninio dokumento naudojimas savaime nereiškia nei didesnės laisvės, nei didesnės kontrolės. Viską lemia tai, kas valdo sistemą ir kokie saugikliai nustatyti.

Kinijos pavyzdys parodo, kad interneto ateitis gali būti vis glaudžiau susijusi su oficialiu žmogaus tapatybės patvirtinimu. Tai gali padėti kovoti su sukčiavimu, apsaugoti asmens duomenis nuo nereikalingo kaupimo ir supaprastinti naudojimąsi įvairiomis paslaugomis. Tačiau kartu atsiranda pavojus, kad skaitmeninė tapatybė taps dar vienu įrankiu žmonių veiklai stebėti ar prieigai prie informacijos riboti.

Šiandien Kinijoje naujasis interneto ID oficialiai yra savanoriškas, tačiau diskusija dėl jo pasekmių toli gražu nesibaigė. Ir galbūt didžiausias klausimas yra ne tai, ar ateityje kiekvienas turėsime skaitmeninį identifikatorių, o tai, kas galės juo naudotis, kiek informacijos apie mus matys ir ar patys išsaugosime teisę spręsti, kada bei kam atskleisti savo tapatybę.