Dezinfekcinis skystis iš parduotuvių dingo tyliai: kodėl pirkėjai jo vis dar dairosi šalia įėjimo

Dar visai neseniai šalia įėjimo į maisto parduotuvę stovintis dezinfekcinis skystis atrodė savaime suprantamas dalykas. Įeini į „Maximą“, „Lidl“, „Rimi“, „Iki“, „Norfą“ ar kitą prekybos centrą, paspaudi dozatorių, nusivalai rankas ir eini apsipirkti. Vieni tai darė iš įpročio, kiti – dėl saugumo, treti tiesiog dėl paprasto švaros jausmo.

Dabar daug kur to nebėra. Žmogus įeina į parduotuvę, trumpam stabteli, akimis permeta vietą šalia įėjimo ir pats pajunta, kad kažko ieško. Anksčiau ten būdavo buteliukas arba stovas. Dabar – tuščia vieta, reklaminis plakatas, akcijų leidiniai arba nieko.

Po straipsniu apie parduotuvių švarą skaitytoja Ilona parašė komentarą, kuriame labai paprastai įvardijo tai, ką pastebi ne vienas pirkėjas: ji visur pasigenda dezinfekcinio skysčio, kuris per karantiną buvo normalus dalykas, o dabar jo beveik niekur nebėra, nors ji vis dar jo dairosi.

Ir tai nėra keistas įprotis, užsilikęs iš pandemijos. Tai labai žmogiškas noras – prieš imant bendrus daiktus, liečiant vežimėlių rankenas, savitarnos ekranus, mokėjimo terminalus, šaldytuvų duris ar produktų pakuotes, bent jau turėti galimybę nusivalyti rankas.

Per karantiną tai buvo įmanoma, o dabar jau ne?

Pandemijos metu visi didieji prekybos tinklai labai greitai išmoko pasirūpinti matoma higiena. Šalia įėjimo atsirado dezinfekciniai skysčiai, priminimai, kartais servetėlės, kartais darbuotojai, prižiūrintys tvarką. Tada niekam nekilo klausimas, ar tai įmanoma. Buvo aišku: reikia, vadinasi, atsiranda.

Ir būtent dėl to dabar pirkėjams kyla nemalonus jausmas. Jeigu tada prekybos centrai galėjo tuo pasirūpinti, kodėl dabar tai tapo nereikalinga?

Juk žmonių srautai niekur nedingo. Į „Maximą“, „Lidl“, „Rimi“, „Iki“, „Norfą“ ar mažesnes maisto parduotuves kasdien ateina tūkstančiai pirkėjų. Vieni po darbo, kiti po viešojo transporto, treti po darželio ar mokyklos, dar kiti iš sporto klubo, poliklinikos, turgaus, autoserviso ar kiemo darbų.

Visi jie liečia tas pačias rankenas, tuos pačius terminalus, tas pačias šaldytuvų duris. Ir tada atrodo keista, kad paprasčiausia higienos priemonė, kuri dar neseniai buvo laikoma būtina, staiga tapo tarsi perteklinė.

Tai ne baimė, o normalus švaros jausmas

Kai tik pradedama kalbėti apie dezinfekcinį skystį, dažnai atsiranda numojančių ranka: „Baigėsi karantinas“, „anksčiau niekas nedezinfekavo ir gyveno“, „nereikia perdėti“. Tačiau čia kalbama ne apie paniką ir ne apie norą grįžti į ribojimų laikus.

Žmogus, kuris nori nusidezinfekuoti rankas prieš apsipirkdamas, nebūtinai kažko bijo. Gal jis tiesiog nori švariau jaustis. Gal prieš tai laikėsi autobuso turėklo. Gal vedė vaiką už rankos. Gal lietė lifto mygtukus, automobilio degalinės pistoletą ar laiptinės duris. Gal jis tiesiog nenori su tomis pačiomis rankomis rinktis duonos, daržovių, pieno ar vaikui skirtų produktų.

Parduotuvėse perkame maistą. Ne statybines atliekas, ne padangas, ne garažo įrankius, o tai, kas vėliau keliauja į virtuvę, šaldytuvą ir ant stalo. Todėl noras turėti dezinfekcinį skystį šalia įėjimo nėra išlepimas.

Tai toks pat paprastas dalykas kaip muilas viešajame tualete. Juo naudosis ne visi, bet tiems, kam reikia, jis turi būti.

Rankų dezinfekcinis skystis

Pirkėjui paliekama spręsti pačiam

Šiandien situacija dažnai atrodo taip: prekybos centras kviečia apsipirkti patogiai, greitai, moderniai, bet dėl elementarios higienos žmogus turi pasirūpinti pats. Nori švariau – nešiokis savo dezinfekcinį skystį rankinėje. Nori nusivalyti rankeną – turėk servetėlių automobilyje. Nori ramiau jaustis – pats galvok, kaip.

Žinoma, daug žmonių taip ir daro. Rankinėse, automobiliuose, kuprinėse ar net striukės kišenėse vis dar turi mažą buteliuką dezinfekcinio skysčio. Bet kodėl tai turėtų būti tik pirkėjo rūpestis, kai kalbame apie bendrą parduotuvės erdvę?

Prekybos centrai puikiai sugeba pasirūpinti tuo, kas jiems svarbu. Akcijų plakatai pakeičiami laiku. Naujos prekės sudedamos matomose vietose. Lojalumo programėlės reklamuojamos nuolat. Savitarnos kasos prižiūrimos. Sezoninės prekės atsiranda dar prieš sezonui prasidedant.

Vadinasi, kai yra noras, sprendimai atsiranda. Todėl pirkėjams ir kyla klausimas: ar dezinfekcinis skystis dingo todėl, kad jo nebereikia, ar todėl, kad juo tiesiog nebesinori rūpintis?

Tai galėtų būti alternatyva dar daugiau daiktų pirkimui

Ilonos komentare buvo ir kita svarbi mintis. Ji rašė, kad dezinfekcinis skystis būtų alternatyva asmeniniams krepšeliams ar kitiems papildomiems apsipirkimo daiktams, kurie ilgainiui tik didintų atliekų kiekį.

Ir čia yra daug tiesos. Vieni pirkėjai sako, kad norėtų turėti savo apsipirkimo krepšelį ar net sulankstomą vežimėlį, nes bendri daiktai parduotuvėse ne visada atrodo švarūs. Tai suprantama. Bet jei kiekvienas pradės pirkti dar po vieną plastikinį, metalinį ar kombinuotą daiktą, dalis jų po kurio laiko vis tiek atsidurs sandėliukuose, rūsiuose, automobilių bagažinėse, o galiausiai – atliekose.

Gal ne visada reikia gaminti ir pirkti dar daugiau. Gal kartais užtenka geriau prižiūrėti tai, kuo jau naudojamės bendrai.

Dezinfekcinis skystis šalia įėjimo nepanaikintų visų problemų. Jis nepadarytų parduotuvės sterilia. Jis neišmokytų visų žmonių elgtis tvarkingai. Bet jis suteiktų pirkėjui pasirinkimą. O kartais būtent pasirinkimo labiausiai ir trūksta.

Kodėl tai taip erzina?

Nes tai labai maža, bet nuolat pasikartojanti smulkmena. Žmogus atvažiuoja po darbo, gal pavargęs, gal su vaikais, gal skuba pagaminti vakarienę. Jis nenori kelti higienos revoliucijos. Jis tik nori įeiti į parduotuvę, nusivalyti rankas ir apsipirkti be nemalonaus jausmo.

Bet kai tokio paprasto dalyko nėra, atsiranda jausmas, kad pirkėjas paliktas pats sau. Tarsi visos kalbos apie patogumą baigiasi ten, kur prasideda maži, kasdieniai nepatogumai.

Ir dar labiau erzina tai, kad sprendimas jau buvo. Jo nereikia išradinėti. Nereikia naujos programėlės, naujos sistemos, naujos technologijos. Reikia tiesiog to paties stovo su dezinfekciniu skysčiu šalia įėjimo, kurį parduotuvės jau buvo įpratusios turėti.

Švara neturėtų būti tik kampanija

Pandemijos metais higiena parduotuvėse buvo rodoma labai aiškiai. Ji tapo matoma, akcentuojama, reklamuojama. Tačiau dabar atrodo, kad dalis tos tvarkos buvo ne naujas standartas, o laikina kampanija. Kol reikėjo – buvo. Kai nebereikia pagal taisykles – dingo.

Bet pirkėjas nėra taisyklė. Jis yra žmogus. Ir jo pojūtis niekur nedingo. Jis vis dar mato, ką liečia. Vis dar pastebi, ar prie įėjimo yra skystis. Vis dar prisimena, kad anksčiau galėjo pasinaudoti tuo paprastu dalyku.

„Maxima“, „Lidl“, „Rimi“, „Iki“, „Norfa“ ir kitos maisto parduotuvės kasdien konkuruoja dėl pirkėjo dėmesio. Vieni siūlo pigiau, kiti patogiau, treti greičiau, ketvirti arčiau namų. Bet kartais žmogaus pasitikėjimą kuria ne tik nuolaidos. Kartais jį kuria labai mažas ženklas: apie tave pagalvota.

Dezinfekcinis skystis šalia įėjimo būtų būtent toks ženklas.

Gal laikas jį tiesiog grąžinti

Niekas nesako, kad parduotuvės turi grįžti į karantino laikų atmosferą. Niekas neprašo privalomų nurodymų, gąsdinimų ar perteklinių taisyklių. Kalba eina apie paprastą galimybę žmogui pačiam nuspręsti.

Nori – pasinaudoji. Nenori – eini toliau. Tai netrukdo niekam, bet daugeliui suteikia ramybės.

Todėl klausimas labai paprastas: kodėl dezinfekcinis skystis šalia įėjimo į maisto parduotuvę turėjo dingti? Ne todėl, kad žmonės nustojo liesti bendrus paviršius. Ne todėl, kad parduotuvės staiga tapo švaresnės nei anksčiau. Greičiau todėl, kad tema tiesiog prarado dėmesį.

Bet pirkėjai vis dar ją mato. Tiksliau – dairosi ir nebemato to, kas anksčiau buvo savo vietoje.

Kartais pagarbą žmogui parodo ne dideli pažadai, o labai paprastas daiktas šalia įėjimo. Buteliukas, kuris leidžia pradėti apsipirkimą švariau.