Kodėl katės seilėjasi: dažniausios priežastys ir ženklai, kada delsti nebegalima

Katė susirango ant kelių, ima murkti, o ant jūsų megztinio staiga atsiranda drėgna dėmė. Vieni šeimininkai dėl to tik nusišypso – atrodo, augintinė taip atsipalaidavo, kad net seilės bėga. Tačiau kitą rytą ta pati katė seilėjasi prie dubenėlio, nenori ėsti ir trina snukutį letena. Tuomet tas pats požymis jau skamba visai kitaip.

Kačių seilėtekis gali būti visiškai nekaltas, bet kartais jis yra vienas pirmųjų signalų, kad gyvūnui skauda burną, pykina arba jis susidūrė su pavojinga medžiaga. Sunkiausia tai, kad katės nemėgsta rodyti silpnumo: jos gali dar vaikščioti po namus, ieškoti savo mėgstamos vietos ant palangės, nors jaučia ryškų diskomfortą. Todėl svarbu žiūrėti ne vien į drėgną smakrą, o į visą katės elgesį.

Ypač neramu tampa tuomet, kai seilės pradeda varvėti staiga, būna tirštos ar putotos, katė jų negali nuryti, slepiasi ir atsisako net skanėsto. Tokiais atvejais laukimas iki „gal praeis“ gali kainuoti daugiau nei vieną neramią naktį – kai kurios būklės reikalauja skubios veterinaro pagalbos.

Kada seilės reiškia, kad katei tiesiog gera

Visiškai sveika katė kartais seilėjasi murkdama, minkydama letenomis pledą ar įsitaisiusi ant žmogaus krūtinės. Dažniausiai tai būna nedidelis kiekis skaidrių seilių, pasirodančių tik konkrečioje ramioje situacijoje. Katė atrodo atsipalaidavusi, jos akys primerktos, kvėpavimas įprastas, ji noriai ėda ir elgiasi taip pat, kaip visada.

Kai kurioms katėms seilės ima skirtis ir pamačius ypatingai mėgstamą maistą arba prieš duodant skanėstą. Tai panašu į įprastą organizmo reakciją ruošiantis ėsti. Nerimauti nereikėtų, jei seilėtekis greitai baigiasi, nėra nemalonaus kvapo iš burnos, gyvūnas nekramto keistai ir nebando slėpti snukučio.

Trumpas seilėtekis pasitaiko ir po labai nemalonaus skonio vaistų, ypač jei tabletę ar skystį teko sugirdyti per prievartą. Katė gali putoti, spjaudytis, purtyti galvą – tai nebūtinai rodo apsinuodijimą, jei aišku, kad reakcija prasidėjo iškart po veterinaro paskirto preparato. Vis dėlto vaistus reikėtų duoti tik taip, kaip nurodyta, o jei reakcija stipri ar nesibaigia, verta pasitarti su klinika.

Dažniausiai bėda slepiasi burnoje arba skrandyje

Viena dažniausių priežasčių, dėl kurių katė pradeda seilėtis ne iš malonumo, yra burnos skausmas. Dantenų uždegimas, pažeisti dantys, burnos gleivinės žaizdelės ar tarp dantų įstrigęs svetimkūnis gali taip skaudėti, kad gyvūnas nebegali normaliai nuryti seilių. Šeimininkas kartais pastebi, kad katė prieina prie maisto, bet tik pauosto ir nueina, kramto viena puse, išmeta kąsnelius ar renkasi tik minkštą maistą.

Apie burnos problemą dažnai išduoda aitrus kvapas, paraudusios dantenos, kraujo pėdsakai, šlapias smakras ar nuolat letena trinamas snukutis. Namuose nereikėtų per jėgą plačiai pražiodyti išsigandusios katės ir mėginti pincetu kažką traukti iš burnos. Skausmingas gyvūnas gali įkąsti, o netinkamu judesiu galima nustumti svetimkūnį giliau arba sužeisti gleivinę.

Seilėtekis taip pat gali reikšti pykinimą. Katės neretai pradeda dažniau ryti, laižyti lūpas, slėptis, atrodyti neramios, o vėliau vemia. Kartais pykinimą sukelia plaukų gumulas ar suėstas netinkamas maistas, tačiau jis gali lydėti ir rimtesnius virškinimo ar kitų organų sutrikimus. Žmogus pykina ir gali pasakyti, kas negerai, o katė dažnai tik tyliai sėdi po lova – dėl to elgesio pasikeitimas čia labai svarbus.

Kodėl katės seilėjasi: dažniausios priežastys ir ženklai, kada delsti nebegalimaNuotrauka: Pexels / Bashar Kadi

Pavojingiausias scenarijus – neaišku, ką katė palaižė

Staiga prasidėjęs stiprus seilėtekis kartais būna reakcija į dirginančią ar nuodingą medžiagą. Katė gali palaižyti buitinės chemijos likutį, kambarinių augalų, žmogui skirtų vaistų, netinkamo maisto ar ant kailio patekusią priemonę. Ji nebūtinai suės daug: smalsus palaižymas, o vėliau bandymas nusiprausti, kartais jau pakanka, kad burna būtų smarkiai sudirginta.

Ypač rimtai reikia vertinti seilėjimąsi, kuris prasideda kartu su vėmimu, drebuliu, svirduliavimu, vangumu, išsiplėtusiais vyzdžiais, pasunkėjusiu kvėpavimu ar traukuliais. Tokiu atveju nereikia laukti, kol katė „išsivems“, ir negalima savarankiškai duoti pieno, aktyvintosios anglies, žmonėms skirtų vaistų ar bandyti sukelti vėmimą. Skubiai susisiekite su veterinarijos klinika, o jei įmanoma – pasiimkite įtariamos priemonės pakuotę ar aiškiai pasakykite, ką gyvūnas galėjo pasiekti.

Kita situacija, kai delsti negalima, – katė seilėjasi, springsta, atkakliai kosčioja, žiaukčioja ar atrodo, kad negali nuryti. Taip gali pasireikšti burnoje, ryklėje ar stemplėje užstrigęs daiktas. Siūlas, blizgantis kaspinas ar plona juostelė katėms atrodo kaip žaislas, tačiau praryti jie gali būti itin pavojingi. Jei iš burnos ar išangės kyšo siūlas, jo netraukite – nedelsdami vykite pas veterinarą.

Kaip nepanikuoti, bet nepraleisti svarbaus momento

Jei katė vieną kartą pasiseilėjo murkdama ir po kelių minučių vėl elgiasi įprastai, dažniausiai pakanka ją stebėti. Atkreipkite dėmesį, ar ji geria vandenį, ėda savo maistą, naudojasi kraiko dėžute, ar neslepia galvos, netrina snukučio ir ar jos seilės neturi kraujo. Šie maži kasdieniai ženklai dažnai pasako daugiau nei bandymas vien iš seilių kiekio nuspręsti, ar bėda rimta.

Jeigu seilėtekis kartojasi, naudinga užsirašyti, kada jis prasideda: po ėdimo, kelionės automobiliu, vaistų, žaidimo su konkrečiu daiktu ar be jokios aiškios priežasties. Veterinarui tokia informacija padeda greičiau suprasti kryptį. Taip pat verta nufotografuoti ar nufilmuoti neįprastą elgesį, nes klinikoje iš streso katė kartais ima atrodyti visai kitaip nei namuose.

Suaugusi katė, kuri staiga ima seilėtis ir nustoja ėsti, turėtų būti apžiūrėta kuo greičiau, o kačiukams, senjorams ir jau sergantiems gyvūnams laukti ypač rizikinga. Katėms ilgesnis nevalgymas nėra smulkmena: jos gali greitai nusilpti, o problema, prasidėjusi nuo skaudančių dantenų ar pykinimo, perauga į daug didesnį rūpestį. Geriausia taisyklė paprasta – ramų murkimą galima stebėti, bet seiles kartu su skausmu, neėdimu ar keistu elgesiu reikia laikyti ne charakterio bruožu, o pagalbos prašančiu ženklu.

Katė nepasakys, kad jai degina burną, skauda dantį ar pykina. Kartais ji tik paliks šlapią dėmę ant pledo ir nusisuks nuo pilno dubenėlio. Būtent tas skirtumas tarp jaukaus murkimo ir staiga pasikeitusio elgesio leidžia šeimininkui laiku suprasti: šįkart reikia ne rankšluosčio seilėms, o veterinaro pagalbos.