Užėjau į vaistinę nusipirkti paprasto „Ibumetin“ ir nustebau: internete tas pats vaistas kainavo gerokai pigiau

Galvą pradėjo mausti dar dienos viduryje, todėl važiuodamas namo užsukau į artimiausią vaistinę. Nieko ypatingo nepirkau – paprastas „Ibumetin“ 400 mg, 20 tablečių pakuotė. Toks vaistas, kurį daugelis lietuvių bent kartą yra turėję savo namų vaistinėlėje. Pasiėmiau, sumokėjau ir tikriausiai būčiau apie tai daugiau nė nepagalvojęs, jeigu vėliau vakare iš smalsumo nebūčiau įvedęs to paties vaisto pavadinimo internete.

Tada ir sustojau. Tas pats pavadinimas, ta pati 400 mg dozė ir tos pačios 20 tablečių internete vienoje Lietuvos e. vaistinėje buvo siūlomos už 2,99 euro. Tuo pat metu kitoje e. vaistinėje tokia pati pakuotė kainavo 4,94 euro. Skirtumas tarp dviejų internetinių kainų – beveik du eurai, nors kalbame ne apie skirtingus vaistus ar skirtingą tablečių kiekį, o apie tą patį „Ibumetin 400 mg N20“.

Ir būtent tada pagalvojau: jeigu net internete to paties nereceptinio vaisto kaina gali skirtis taip smarkiai, kiek žmonių permoka tiesiog įėję į pirmą pasitaikiusią vaistinę ir nė nepatikrinę kainos?

Vaistinėje dažniausiai neieškome pigiausio – norime nusipirkti dabar

Su maisto produktais elgiamės kiek kitaip. Pamatome, kad sviestas vienoje parduotuvėje kainuoja 3,49 euro, o kitoje vyksta akcija už 1,99 euro, ir daugelis bent trumpam susimąsto. Degalų kainas vairuotojai apskritai lygina važiuodami pro kiekvieną degalinę.

Tačiau su vaistais dažnai veikia visai kita logika.

Jeigu skauda galvą, dantį, gerklę ar pakyla temperatūra, žmogus paprastai nevažinėja per keturias vaistines ieškodamas, kur sutaupys eurą. Įeina į artimiausią, pasako, ko reikia, sumoka ir važiuoja namo. Būtent dėl to kainų skirtumus pastebėti daug sunkiau.

„Ibumetin 400 mg N20“ yra nereceptinis ibuprofeno preparatas, skirtas trumpalaikiam silpno ir vidutinio stiprumo skausmui malšinti. „Eurovaistinės“ e. parduotuvėje mano tikrinimo metu ši pakuotė buvo rodoma už 2,99 euro, „Camelia“ – už 4,48 euro, o BENU – už 4,94 euro. Pačios vaistinės taip pat įspėja, kad interneto ir fizinių vaistinių kainos gali skirtis.

Taigi net neišeidamas iš namų pamačiau kainų skirtumą, kurio tikrai nesitikėjau.

Tas pats vaistas – o skirtumas beveik 65 procentai

Paskaičiavau paprastai. Tarp 2,99 ir 4,94 euro yra 1,95 euro skirtumas. Pigesnė kaina yra beveik 40 proc. mažesnė už brangesnę, o žiūrint iš kitos pusės, 4,94 euro kaina yra maždaug 65 proc. didesnė už 2,99 euro.

Vieną kartą nusipirkus vaistų du eurai gal ir neatrodo tragedija. Tačiau namų vaistinėlėje retai būna tik viena dėžutė.

Vaistai nuo skausmo, preparatai nuo peršalimo, nosies purškalai, pastilės gerklei, priemonės skrandžiui, tepalai, vitaminai – kai šeimoje suserga keli žmonės, vieno apsilankymo vaistinėje suma gali labai greitai išaugti iki kelių dešimčių eurų.

Ir jei skirtingoms prekėms kainų skirtumai siekia po eurą, du ar dar daugiau, bendras skirtumas jau gali būti visai ne simbolinis.

Būtent tada prisiminiau tą patį klausimą, kurį sau uždaviau parduotuvėje pamatęs smarkiai besiskiriančias maisto produktų kainas: ar mes apskritai žinome, kiek normaliai turėtų kainuoti tai, ką perkame?

Didžiausia gudrybė – žmogus dažniausiai neturi su kuo palyginti

Kai matau kefyrą už 1,80 euro, bent apytikriai žinau, ar tai brangu. Perku jį dažnai.

O kiek turi kainuoti 20 tablečių „Ibumetin“?

2,99 euro? 3,99? 4,94?

Dauguma žmonių tokio atsakymo paprasčiausiai nežino, nes vaistų perkame gerokai rečiau nei pieno ar duonos. Todėl kasoje išgirdę kainą dažniausiai neturime jokio atskaitos taško. Jei vaistininkas pasako 4,50 euro, sumokame 4,50. Jei pasako 6 eurus – tikriausiai sumokėtume ir 6, jeigu to vaisto tuo metu reikia.

Čia ir atsiranda labai paprastas būdas sutaupyti: prieš eidamas į vaistinę kelioms sekundėms įvesti tikslų vaisto pavadinimą, stiprumą ir pakuotės dydį į paiešką.

Svarbu lyginti tikrai tą patį preparatą. „Ibumetin“ 200 mg ir 400 mg nėra tas pats, kaip ir N10 bei N20 pakuotės. Lygiai taip pat nereikėtų vien pagal kainą savarankiškai keisti vieno vaisto kitu – dėl tinkamo vartojimo verta vadovautis pakuotės lapeliu ir vaistininko ar gydytojo rekomendacijomis.

Bet to paties produkto kainą palyginti niekas netrukdo.

Dar įdomiau – e. vaistinė ir fizinė vaistinė gali turėti skirtingas kainas

Iki šiol galvojau, kad internetinė vaistinė yra tiesiog patogesnis būdas nusipirkti tą patį, ką rasčiau prie kasos. Pasirodo, kainodara gali skirtis.

Tą pačios vaistinės tinklai nurodo gana aiškiai: elektroninėje parduotuvėje rodoma kaina nebūtinai bus tokia pati, kokią rasite nuėję į fizinę vaistinę.

Ir čia atsiranda gana absurdiška situacija. Gali stovėti šalia vaistinės su telefonu rankoje, matyti vieną kainą internete, įeiti pro duris ir rasti kitą.

Žinoma, internetinės akcijos, lojalumo programos, sandėliavimo bei prekybos sąlygos skiriasi. Tai savaime nereiškia, kad kažkas pirkėją apgaudinėja. Tačiau vartotojui rezultatas labai paprastas – nepatikrinęs gali sumokėti daugiau.

Ypač už nereceptinius preparatus, kuriuos žmogus gali pasirinkti ir įsigyti pats.

Nuo šiol į vaistinę eisiu kiek kitaip

Po šito vieno dalyko tikrai nebedarysiu – neisiu pirkti kelių nereceptinių vaistų visiškai nepatikrinęs kainų.

Ne todėl, kad dėl kiekvieno euro reikėtų važiuoti per pusę miesto. Jei žmogui bloga ir vaisto reikia dabar, aišku, patogumas ir laikas gali būti svarbesni už sutaupytą eurą.

Bet jeigu pildau namų vaistinėlę, perku kelis preparatus arba vaisto neprireiks šią sekundę, kelios minutės telefone gali būti vertos daugiau, nei atrodo.

Šį kartą mane nustebino paprastas „Ibumetin“. Kitą kartą tai gali būti nosies purškalas, tepalas ar dar kitas nereceptinis preparatas.

Ir man ramybės neduoda vis tas pats klausimas: jeigu vienos paprastos 20 tablečių pakuotės kaina skirtingose vietose gali skirtis beveik dviem eurais, kiek pinigų per metus paliekame vaistinėse vien todėl, kad niekada nepatikriname, kiek tas pats daiktas kainuoja už kelių paspaudimų?