Yra vaisių, kurie iš parduotuvių lentynų niekada nedingsta, ir yra tokių, kuriuos tarsi pamirštame kelioms kartoms. Sedula – būtent toks vaisius. Kadaise ją vertino mūsų seneliai, iš jos virė sirupus, uogienes, gardino mėsą ir stiprino organizmą žiemai. Dabar ši rūgštoka uoga vėl atrandama iš naujo – ne tik dėl skonio, bet ir dėl galimos naudos sveikatai bei figūrai.
„Šitos uogos rūgščios, bet labai geros“
Pirmą kartą sedulą prisimenu iš močiutės stiklainio. Ji stovėdavo rūsyje, tarp aviečių uogienės, obuolienės ir vyšnių kompoto. Stiklainis buvo tamsiai raudonas, beveik rubininis, o močiutė vis sakydavo:
– Čia ne šiaip saldumynas. Čia stiprybei.
Vaikystėje man tai skambėjo keistai. Uogienė yra uogienė. Užsitepi ant blyno ir valgai. Bet sedula buvo kitokia. Rūgštoka, sutraukianti burną, ryški, net šiek tiek laukinė. Ne tokia švelni kaip braškės, ne tokia saldi kaip vyšnios. Ji turėjo charakterį.
Vėliau jos beveik nebemačiau. Parduotuvėse atsirado egzotiškų vaisių, spalvingų kokteilių, papildų, miltelių ir „supermaisto“ pakuočių. O sedula liko kažkur tarp senų receptų ir močiutės prisiminimų.
Dabar ji pamažu grįžta. Ir pasirodo, visai ne be priežasties.
Kodėl sedula vadinama pamirštu supervaisiumi
Sedula buvo auginama dar viduramžiais. Ji vertinta ne tik dėl vaisių, bet ir dėl gražių geltonų žiedų. Iš sedulos gamindavo sirupus, uogienes, likerius, padažus, o rūgštūs vaisiai buvo patiekiami prie mėsos, ypač prie riebesnių patiekalų.
Tai ne atsitiktinumas. Sedulos skonis ryškus, rūgštokas, su sutraukiančiu prieskoniu, todėl ji gerai subalansuoja sunkesnį maistą. Seniau žmonės gal ir nekalbėjo apie antioksidantus, medžiagų apykaitą ar skaidulas, bet labai gerai jautė, kas tinka prie sotaus stalo.
Liaudies medicinoje sedula taip pat turėjo savo vietą. Jos sirupai ir nuovirai buvo naudojami peršalus, esant virškinimo sutrikimams, silpnumui ar po ligų. Šiandien į tokius pasakojimus žiūrime atsargiau, tačiau jie rodo vieną dalyką: sedula ilgai buvo laikoma ne tik maistu, bet ir stiprinančiu produktu.
Ar sedula tikrai gali padėti figūrai?
Pastaruoju metu sedula vėl sulaukia dėmesio dėl galimos naudos medžiagų apykaitai. Kai kuriuose tyrimuose jos vartojimas siejamas su nedideliu kūno svorio, kūno riebalų, juosmens ir klubų apimties sumažėjimu. Taip pat minima galima teigiama įtaka gliukozės kiekiui nevalgius ir trigliceridams.
Vis dėlto svarbu pasakyti sąžiningai: sedula nėra stebuklinga lieknėjimo uoga. Ji viena pati nepakeis mitybos, judėjimo, miego ir bendrų įpročių.
Bet ji gali būti naudinga kaip dalis sveikesnės mitybos. Seduloje yra skaidulų, natūralių rūgščių, antioksidantų, vitaminų ir mineralų. Tokie produktai padeda praturtinti racioną, suteikia daugiau skonio be perteklinio cukraus ir gali būti geresnis pasirinkimas nei saldūs desertai ar stipriai perdirbti užkandžiai.
Jeigu žmogus vietoj saldaus pyragaičio renkasi natūralesnį rūgštų vaisių, uogų tyrę ar nedidelį kiekį sedulos padažo prie maisto, tai jau gali būti mažas žingsnis geresnių įpročių link.
Daugiau vitamino C nei citrinoje
Sedula vertinama ir dėl vitamino C. Šios uogos gali turėti daugiau vitamino C nei citrinos, todėl anksčiau jos dažnai buvo siejamos su imuniteto stiprinimu ir žiemos atsargomis.
Be vitamino C, seduloje yra antioksidantų, kurie padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu. Joje taip pat randama mineralų, tokių kaip kalis, magnis ir geležis.
Virškinimui sedula įdomi dėl skaidulų, natūralių rūgščių ir taninų. Būtent taninai suteikia tą sutraukiantį pojūtį burnoje. Dėl jų sedula tradiciškai buvo vartojama esant kai kuriems virškinimo negalavimams, tačiau jautresnį skrandį turintiems žmonėms tai gali būti ir priežastis elgtis atsargiai.
Kitaip tariant, sedula gali būti naudinga, bet ją verta vartoti protingai, o ne saujomis tik todėl, kad kažkas pavadino ją supervaisiumi.
Kaip sedulą naudoti virtuvėje
Šviežia sedula yra rūgšti, todėl ne visiems patinka valgyti ją tiesiai nuo krūmo. Tačiau virtuvėje ji labai universali.
Jei pavyksta gauti šviežių sedulos vaisių, juos galima užšaldyti. Po šaldymo dalis rūgštumo sušvelnėja, o uogas lengviau naudoti košėse, desertuose, kepiniuose ar padažuose.
Sedulą galima džiovinti, trinti į tyrę, virti uogienes, sirupus, kompotus. Ji puikiai dera su mėsa, keptomis daržovėmis, varške, natūraliu jogurtu, avižine koše. Rūgštus skonis ypač gerai tinka ten, kur norisi atsverti riebumą ar saldumą.
Jei perkate jau pagamintą sedulos sirupą ar uogienę, verta atkreipti dėmesį į cukraus kiekį. Kartais sveikai skambantis produktas gali būti toks saldus, kad naudos lieka mažiau nei norėtųsi.
Geriausia rinktis kuo paprastesnę sudėtį: sedula, vanduo, kuo mažiau cukraus, be nereikalingų priedų.
Kam sedulą reikėtų vartoti atsargiau
Sedula tinka ne visiems vienodai. Dėl taninų ir rūgštumo atsargiau ją turėtų vartoti žmonės, turintys jautrų skrandį, polinkį į vidurių užkietėjimą, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opų, stipresnį refliuksą ar kitų virškinimo problemų.
Tokiais atvejais geriau pradėti nuo labai mažo kiekio ir stebėti savijautą. Jei atsiranda pilvo skausmas, sunkumas, rėmuo ar kiti nemalonūs pojūčiai, sedulos vartojimą reikėtų riboti arba pasitarti su gydytoju.
Taip pat nereikėtų sedulos sirupų ar saldžių uogienių laikyti sveikatos produktu vien dėl pačios uogos. Jei produkte daug cukraus, jis lieka saldumynas, net jei pagamintas iš naudingų vaisių.
Kodėl verta prisiminti senas uogas
Sedula grįžta į madą ne todėl, kad staiga tapo nauju stebuklu. Greičiau todėl, kad žmonės vėl pradeda vertinti tai, kas anksčiau buvo šalia: vietinius vaisius, ryškų skonį, paprastą sudėtį ir senus receptus.
Močiutės sedulos stiklainis man dabar atrodo visai kitaip nei vaikystėje. Tada tai buvo tiesiog rūgšti uogienė, kurios reikėjo ragauti atsargiai. Dabar suprantu, kad tame stiklainyje buvo daugiau nei skonis. Ten buvo išmintis nieko nešvaistyti, pasiruošti žiemai ir iš gamtos pasiimti tai, kas stiprina.
Sedula gali būti puikus priedas prie mitybos: rūgšti, ryški, turtinga vitaminų ir skaidulų. Ji nepadarys stebuklo per savaitę, bet gali tapti vienu iš tų mažų pasirinkimų, kurie ilgainiui keičia lėkštę į geresnę pusę.
Kartais nauja mada yra tiesiog senas dalykas, kurį pagaliau prisiminėme.
