Po sočios vakarienės norisi saldumynų: galimos potraukio priežastys ir kada sunerimti

Vakarienė buvo soti, lėkštė tuščia, tačiau po keliolikos minučių mintys jau sukasi apie šokoladą, sausainį ar ledus. Dažniausiai toks noras nereiškia, kad organizmui trūksta valios: jį gali lemti įprotis, nepakankamai subalansuotas dienos maistas, nuovargis arba emocinis poreikis užbaigti vakarą maloniu skoniu.

Sunerimti verta tada, kai saldumynų potraukis tampa sunkiai valdomas, kartojasi beveik kasdien, lydimas persivalgymo, ryškių savijautos pokyčių ar didelio kaltės jausmo. Vienas desertas po vakarienės savaime nėra problema, tačiau nuolatinis jausmas, kad be saldaus vakaras „neužsibaigia“, vertas dėmesio.

Kartais sotus maistas nepalieka pasitenkinimo

Sotumas ir pasitenkinimas maistu nėra visai tas pats. Vakarienė gali būti didelė, bet joje stokoti baltymų, skaidulų ar riebalų, kurie ilgiau palaiko stabilų sotumo jausmą. Pavyzdžiui, vien greitai suvalgomi angliavandeniai gali pripildyti skrandį, bet netrukus vėl paskatinti ieškoti greitos energijos.

Potraukį sustiprina ir ilgas tarpas tarp valgymų. Jei dieną pavyko pakęsti su kava, užkandžiu ar labai menkais pietumis, vakare kūnas neretai prašo ne tik daugiau maisto, bet ir to, kas greitai suteikia malonų skonį bei energijos pojūtį.

Saldumynas gali būti vakaro ritualas

Daugeliui noras saldaus atsiranda tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje: atsisėdus ant sofos, įsijungus serialą ar pagaliau nurimus po darbų. Tokiu atveju potraukį dažnai sužadina ne alkis, o išmokta seka – vakarienė, poilsis, desertas.

Nuovargis, įtampa ir miego stoka šį įprotį dar labiau paaštrina. Saldus maistas trumpam suteikia komforto, todėl po sunkios dienos ranka į spintelę tiesiasi greičiau nei tą vakarą, kai žmogus pailsėjęs ir ramus. Problema čia ne pats saldumynas, o kai jis tampa vieninteliu būdu nusiraminti ar apdovanoti save.

Po sočios vakarienės norisi saldumynų: galimos potraukio priežastys ir kada sunerimtiNuotrauka: Pixabay / pixel2013

Kaip atskirti norą nuo tikro alkio

Prieš imant desertą verta padaryti trumpą pauzę ir paklausti savęs: ar suvalgyčiau dabar ir paprastą maistą, pavyzdžiui, jogurtą, vaisių ar sumuštinį? Jei atsakymas „ne, noriu tik šokolado“, greičiausiai kalba konkretus potraukis, o ne fizinis alkis.

Padėti gali ne draudimas, bet aiškesnė vakaro tvarka:

• nepalikti visų dienos kalorijų vakarienei;
• vakarienėje rinktis baltymų, daržovių ir kitų skaidulų turinčių produktų;
• po valgio palaukti bent trumpai, užsigerti vandens ar nesaldintos arbatos;
• jei deserto tikrai norisi, įsidėti jį į lėkštutę, o ne valgyti tiesiai iš pakuotės;
• pastebėti, ar noras sustiprėja būtent po prasto miego, streso ar alkoholio.

Griežtas pažadas daugiau niekada nevalgyti saldaus dažnai tik padidina įtampą. Daug naudingiau sąmoningai nuspręsti, ar šiandien norisi deserto dėl skonio, ar bandoma juo užgesinti nuovargį bei nemalonią emociją.

Kada verta pasitarti su specialistu

Pasikalbėti su gydytoju ar mitybos specialistu verta, jei potraukį lydi nuolatinis troškulys, dažnas šlapinimasis, nepaaiškinami svorio pokyčiai, stiprus silpnumas ar drebulys. Tokie požymiai nebūtinai reiškia rimtą sutrikimą, tačiau jų nereikėtų nurašyti vien meilei desertams.

Pagalbos reikia ir tada, kai vakarinis saldumynų valgymas virsta pasikartojančiu persivalgymu: žmogus jaučiasi praradęs kontrolę, slepia maistą, po to save baudžia nevalgymu ar pernelyg intensyviu sportu. Tai ne charakterio trūkumas, o signalas kreiptis profesionalios pagalbos.

Po sočios vakarienės noras saldaus dažniau kalba apie dienos ritmą ir įprotį nei apie tikrą alkį. Reguliaresnis maistas, pilnavertė vakarienė ir sąmoningas desertas, kai jo iš tiesų norisi, padeda ne kovoti su savimi, o susigrąžinti ramų pasirinkimą.