Benzininę žoliapjovę iškeičiau į robotą: po pirmo sezono gailiuosi tik vieno – kad tiek metų veją pjoviau pats

Pavasarį savo benzininei žoliapjovei radau pamainą – vejos robotą. Mūsų sklypas yra 10 arų, o žolės pjovimas su kraštų apėjimu trimeriu anksčiau užtrukdavo nuo vienos iki dviejų valandų. Pasibaigus sezonui galiu pasakyti tiesiai: robotas buvo vienas geriausių mano pirkinių kiemui. Ne todėl, kad visiškai nebeliko darbo, o todėl, kad atgavau dešimtis valandų, kurias anksčiau kas savaitę atiduodavau vejai.

Pjauti žolę man niekada nebuvo didelė kančia. Bent jau taip sakydavau, kai kas nors paklausdavo. Išsitrauki žoliapjovę, patikrini benziną, užsivedi ir eini pirmyn atgal. Gražią dieną net visai malonu. Tik kažkodėl tas malonumas vis dažniau ateidavo ne tada, kai norėdavau, o tada, kai reikėdavo. Jei šeštadienį planuodavome išvažiuoti, žolę turėdavau nupjauti penktadienį po darbo. Jei savaitgalį lydavo, pirmą sausesnį vakarą jau žiūrėdavau ne į kėdę terasoje, o į garažo duris.

Mūsų 10 arų nėra vientisas žolės laukas. Dalį užima namas, trinkelės, terasa ir želdiniai, tačiau vejos vis tiek pakanka geram pasivaikščiojimui su žoliapjove. Yra medžių, kampų ir vietų, prie kurių reikia apsisukti ar grįžti iš kitos pusės. Paskui dar trimeris, kraštai, sutvarkymas ir įrangos padėjimas. Kai sakydavau, kad užtrunku valandą, dažniausiai prisimindavau tik patį pjovimą. Žmona kartą pažiūrėjo į laikrodį ir pasakė, kad mano valanda jau seniai baigėsi.

Pirkinį ilgai atidėliojau, nes žoliapjovė dar puikiai veikė

Benzininė žoliapjovė nebuvo sugedusi. Būtent todėl ir buvo sunku apsispręsti. Atrodė nelogiška leisti pinigus kitai technikai, kai garaže stovi veikiantis daiktas. Apie robotą kalbėjome kelis sezonus, bet kiekvieną pavasarį rasdavau argumentą palaukti. Vienais metais reikėjo kitų pirkinių, kitais abejojau, ar jis susitvarkys su mūsų kiemu. Dar buvau prisiklausęs pasakojimų apie užstrigusius robotus ir šeimininkus, kurie paskui juos vaikšto dažniau, negu patys pjautų.

Šį pavasarį nusprendžiau nebesvarstyti abstrakčiai. Rinkausi pagal tikrą vejos plotą ir kiemo išdėstymą, o ne vien pagal bendrą sklypo dydį. Man buvo svarbu, kad robotui mūsų veja nebūtų ties jo galimybių riba. Prieš paleidžiant teko pasiruošti teritoriją, apgalvoti įkrovimo vietą ir sutvarkyti kelias vietas, kuriose jis galėtų kliūti. Tą darbą reikėjo atlikti vieną kartą, todėl nesitikėjau, kad iš dėžės išimtas robotas iš karto žinos kiekvieną mano kiemo kampą.

Pirmą vakarą vaikščiojau paskui jį beveik kaip instruktorius per vairavimo pamoką. Stebėjau, kaip apsisuka prie medžio, ar pasieks siauresnę vietą, ar grįš į stotelę. Žmona iš terasos paklausė, ar dabar visą vasarą taip ir prižiūrėsiu. Atsakiau, kad tik tikrinu. Tiesą sakant, dar norėjau įsitikinti, jog nenusipirkau brangaus būdo pačiam sau sukurti naują rūpestį.

Po kelių savaičių pirmą kartą pamiršau, kad reikia pjauti žolę

Pradžioje vis tiek tikrindavau programėlę ir eidavau pasižiūrėti, ką jis daro. Paskui apsipratau. Robotas dirbo nustatytu grafiku, o veja nebespėdavo užaugti tiek, kad šeštadienio rytą mane pasitiktų aiškus priminimas apie būsimą darbą. Nebeliko ir įprasto skirtumo tarp ką tik nupjauto kiemo bei to, kurį jau kelias dienas atidėlioju. Žolė atrodė prižiūrėta nuolat, o ne tik pirmas dienas po mano pasivaikščiojimo su benzinine žoliapjove.

Vieną penktadienį grįžęs po darbo automatiškai nuėjau link garažo. Buvome susitarę kitą rytą išvažiuoti, todėl galvoje jau dėliojausi, kad reikia spėti nupjauti. Tada sustojau ir pasižiūrėjau į veją. Viskas buvo padaryta. Tas jausmas iš pradžių net keistas: darbas, kuriam buvai pasiruošęs skirti vakarą, tiesiog nebelaukė. Nuėjau į terasą, atsisėdau ir pirmą kartą tą savaitę neskubėjau.

Per sezoną robotas mūsų kieme tvarkėsi puikiai. Nesakau, kad jį buvo galima visiškai pamiršti. Prieš darbą reikėjo surinkti ant vejos paliktus daiktus, kartais nuvalyti, patikrinti peiliukus ir apskritai pasižiūrėti, ar viskas gerai. Tačiau tai buvo trumpi priežiūros darbai, o ne dar viena ilga pjovimo pamaina. Man svarbiausia, kad neteko nuolat gelbėti jo iš tų pačių vietų ar pačiam užbaiginėti didžiosios vejos dalies.

Trimeris liko, bet dabar tai visai kitas darbas

Kraštus apeiti vis tiek turėjau. Prie tvoros, aplink kai kurias kliūtis ir ten, kur peiliukai nepasiekia, robotas mano rankų nepakeitė. Kas tikisi, kad nusipirkus robotą trimerį bus galima iš karto parduoti, tam mūsų kiemo patirtis netiktų. Aš jį pasilikau ir naudojau visą sezoną, tik tas darbas užimdavo gerokai mažiau laiko negu anksčiau visas pjovimas.

Dažniausiai kraštams užtekdavo maždaug penkiolikos ar dvidešimties minučių. Dar svarbiau – juos galėjau tvarkyti atskirai, kai rasdavau trumpą laisvą tarpą. Nebereikėjo pirmiausia pusantros valandos pjauti, o paskui, jau norint baigti, dar imti trimerį. Kartais apeidavau kraštus po darbo ir vis tiek likdavo visas vakaras. Anksčiau tuo metu tik būčiau buvęs įpusėjęs veją.

Tai ir buvo didžiausias skirtumas. Nedidelis likęs darbas manęs nebeerzino, nes nebeatrodė kaip ilgo sąrašo pabaiga. Išeini, sutvarkai kelias vietas ir padedi įrankį. Veja tuo metu jau nupjauta.

Šaunusis vejos robotas

Suskaičiavau laiką – išėjo kelios pilnos darbo dienos

Sezono pabaigoje pabandžiau įvertinti, kiek laiko iš tikrųjų atgavau. Skaičiavimui pasirinkau 24 kartus, kai per panašios trukmės sezoną anksčiau būčiau pjovęs pats. Vienomis savaitėmis žolė augdavo sparčiau, kitomis lėčiau, todėl tai mano apytikris palyginimas, o ne tikslus kiekvieno ankstesnio išėjimo į kiemą žurnalas.

Jeigu vienam pjovimui su kraštais vidutiniškai skirdavau pusantros valandos, per 24 kartus susidarydavo 36 valandos. Su robotu tam pačiam palyginimui kraštų tvarkymui priskyriau po 20 minučių – iš viso 8 valandas. Dar pridėjau maždaug 4 valandas per sezoną jo valymui, patikrinimams ir kitai einamajai priežiūrai. Taigi liko apie 12 valandų mano darbo vietoje ankstesnių 36.

Skirtumas – maždaug 24 valandos, arba trys aštuonių valandų darbo dienos. Pirmojo paruošimo ir įrengimo laiko čia neįtraukiau: tąkart jo prireikė papildomai. Tačiau kasdienėje sezono rutinoje skirtumą jaučiau aiškiai. Ir nė karto tos sutaupytos valandos nebuvo atsiradusios viena didele laisva diena. Jos sugrįžo vakarais ir savaitgaliais, kai nebereikėjo keisti šeimos planų dėl užaugusios žolės.

Benzino eilutė dingo, bet visos roboto išlaidos – ne

Su benzinine žoliapjove turėjau nuolatinę išlaidą degalams. Mano skaičiavime benzinas kainavo 1,85 euro už litrą. Jei vienam mūsų vejos pjovimui sunaudodavau apie 0,8 litro, vien degalai tam kartui atsieidavo maždaug 1,48 euro. Per 24 pjovimus susidarytų apie 35,52 euro. Intensyviau augant žolei ar pjaunant ilgiau suma galėjo būti didesnė, tačiau nenorėjau sau pripaišyti šimtinių ten, kur jų nebuvo.

Dar buvo benzininės žoliapjovės priežiūra: alyva, filtrai, peilio būklė ir kiti darbai. Tačiau jų visų prie vieno sezono sutaupymo automatiškai nepridėjau, nes ne kiekviena išlaida kartojasi vienodai. Trimeriui skirtos išlaidos taip pat liko – juk jo neatsisakiau.

Robotą daugiausia leisdavau dirbti dieną, kai mūsų saulės elektrinė gamina elektrą. Todėl jo įkrovimui praktiškai neatsirado atskiros juntamos perkamos elektros išlaidos. Buitiškai sakydavau, kad kraunu nemokamai. Vis dėlto saulės elektrinę taip pat reikėjo įsigyti, o pagaminta elektra turi vertę, todėl į bendrą technikos atsipirkimą nulio be jokių išlygų nerašyčiau.

Be to, robotui reikia peiliukų, priežiūros, o ateityje gali prireikti ir remonto ar baterijos keitimo. Vien dėl maždaug 36 eurų benzino per sezoną toks pirkinys greitai neatsipirks. Aš tai supratau dar prieš pirkdamas. Degalų sutaupymas buvo malonus priedas, tačiau pagrindinė priežastis buvo mano laikas.

Seną žoliapjovę pasilikau iki rudens, o tada pardaviau

Visą vasarą benzininė žoliapjovė stovėjo garaže. Pavasarį sakiau, kad reikia atsarginio varianto: kas bus, jei robotas nesusitvarkys, suges ar tiesiog paaiškės, kad man netinka. Kelis kartus į ją pasižiūrėjau, bet taip ir neprireikė išsitraukti. Rudenį supratau, kad saugau ne reikalingą įrankį, o galimybę grįžti prie darbo, kurio nebenoriu.

Išvaliau, nufotografavau ir įdėjau skelbimą. Atvažiavęs pirkėjas paklausė, ar lengvai vedasi. Užvedžiau, parodžiau, kaip dirba, ir padėjau įkelti į automobilį. Žoliapjovė išvažiavo, o garaže liko laisva vieta.

Kitam sezonui sprendimas jau priimtas: veją ir toliau pjaus robotas, aš prižiūrėsiu jį ir apeisiu kraštus trimeriu. Pavasarį nebereikės nei pirkti benzino žoliapjovei, nei svarstyti, kurį savaitgalio rytą jai paskirti. Senąjį benzino bakelį pasilikau tik trimeriui.

Julius P.