Turguje pamačiau sultingą moliūgą ir nusprendžiau valgyti jį kasdien: po 20 dienų pastebėjau kelis netikėtus pokyčius

Rugpjūčio pabaigoje turguje moliūgų jau netrūksta — nuo mažų sviestinių iki kelių kilogramų sveriančių oranžinių milžinų. Vieną tokį parsinešiau namo beveik spontaniškai ir nusprendžiau 20 dienų iš eilės įtraukti moliūgą į kasdienį valgiaraštį. Ne kilogramais ir ne vietoj viso maisto — tiesiog po nedidelę porciją sriuboje, košėje, troškinyje ar orkaitėje. Po beveik trijų savaičių labiausiai nustebino ne svoris, o visai kiti dalykai.

Pirmomis dienomis nieko ypatingo neįvyko. Moliūgas sotus atrodo labiau dėl savo tūrio nei kalorijų, todėl vakarienei suvalgius dubenį trintos moliūgų sriubos noras užkandžiauti vėliau sumažėjo. Tai nėra stebuklingas produktas, kuris savaime tirpdo kilogramus, tačiau jis turi daug vandens ir skaidulinių medžiagų, o 100 gramų termiškai apdoroto moliūgo paprastai turi vos kelias dešimtis kilokalorijų. Dėl to juo gana lengva pakeisti dalį kaloringesnių garnyrų.

Po maždaug savaitės pastebėjau ir kitą dalyką — virškinimas tapo reguliaresnis. Čia jokios mistikos nėra: moliūge yra skaidulinių medžiagų, kurios prisideda prie normalios žarnyno veiklos, ypač jei kartu geriama pakankamai vandens. Vis dėlto jautresnį skrandį turintiems žmonėms didelė porcija iš karto gali sukelti priešingą efektą — pilvo pūtimą ar diskomfortą. Todėl pradėti geriau ne nuo pusės moliūgo vienu prisėdimu.

Didžiausias skirtumas pasijuto ne lėkštėje

Maždaug po dešimties dienų supratau, kad moliūgas pradėjo keisti ne tiek savijautą, kiek mano valgymo įpročius. Vietoj įprastų bulvių ar makaronų kelis kartus rinkausi orkaitėje keptą moliūgą su česnaku ir trupučiu aliejaus, o pusryčiams dalį košės papildydavau moliūgų tyre. Dėl to bendras valgiaraštis tapo įvairesnis, nors specialiai nieko neskaičiavau. Kartais būtent toks mažas pakeitimas duoda daugiau naudos nei bandymas per vieną dieną pertvarkyti visą mitybą.

Moliūgo oranžinė spalva atsiranda ne šiaip sau. Jame gausu beta karoteno — medžiagos, kurią organizmas gali paversti vitaminu A. Šis vitaminas svarbus normaliai regai, odai ir imuninei sistemai, tačiau iš vieno produkto nereikėtų tikėtis matomo „atjaunėjimo“ per kelias savaites. Po 20 dienų veidrodyje stebuklo nepamačiau, bet oda atrodė mažiau išsausėjusi, nors tam galėjo turėti įtakos ir kiti dalykai — daugiau vandens, mažiau užkandžių ir apskritai normalesnis maistas.

Dar vienas malonus atradimas buvo tas, kad moliūgas pasirodė gerokai universalesnis, nei atrodė iš pradžių. Iš vieno didesnio moliūgo galima išvirti sriubą, dalį iškepti orkaitėje, o likutį sutrinti į tyrę ir užšaldyti porcijomis. Lietuvoje tai ypač patogu rudenį, kai moliūgai turguose ir ūkininkų kioskuose kainuoja palyginti nedaug, o tinkamai laikomi vėsioje ir sausoje vietoje gali išsilaikyti ne vieną mėnesį. Vienintelis pavojus — po savaitės suprasti, kad moliūgo dar liko pusė virtuvės stalviršio.

20 dienų nepadarė stebuklo, bet vieną įprotį pakeitė

Eksperimento pabaigoje svoris beveik nepasikeitė, ir tai buvo gana logiška. Vien moliūgo įtraukimas į valgiaraštį savaime nesukuria kalorijų deficito, jei šalia lieka tie patys saldumynai, užkandžiai ir didelės porcijos. Tačiau vakare rečiau norėjosi papildomai užkąsti, nes sriubos ir troškiniai su moliūgu buvo sotūs. Šis pokytis pasirodė vertingesnis už bet kokį skaičių svarstyklėse.

Svarbu ir tai, kaip moliūgas paruošiamas. Jeigu jis kepamas su dideliu kiekiu aliejaus, cukraus ar medaus, lengvas daržovių patiekalas greitai tampa gana kaloringu desertu. Kasdieniam valgymui paprasčiau jį kepti orkaitėje, virti sriuboje arba troškinti su kitomis daržovėmis. Skonis gana švelnus, todėl prie jo tinka ir česnakas, ir čiobreliai, ir aitresni prieskoniai.

Po 20 dienų vienos išvados išvengti nepavyko — moliūgas nėra nei vaistas, nei stebuklinga rudens dieta. Tačiau kaip paprastas sezoninis produktas jis pasirodė labai patogus: sotus, nebrangus ir lengvai pritaikomas skirtingiems patiekalams. Dabar, pamatęs turguje gražų moliūgą, nebegalvoju, ką su juo reikės veikti. Dažniau kyla kitas klausimas — ar namuose dar liko vietos šaldiklyje.