Vasarą ant odos atsirado baltos dėmės? Tai gali būti „prakaito grybelis“, bet viena klaida gali viską pabloginti

Įdegis gražiai paryškina odą, bet kartu išryškina ir tai, ko žiemą galėjome visai nepastebėti. Ant pečių, krūtinės, nugaros ar kaklo staiga pasirodo šviesesnės, rusvos, rausvos ar gelsvos dėmės, kurios ne visada skauda, ne visada niežti, bet atrodo taip, lyg oda būtų nusilupusi netolygiais lopais.

Tokios dėmės vasarą dažnai vadinamos „prakaito grybeliu“. Mediciniškai ši būklė vadinama įvairiaspalve dedervine, arba pityriasis versicolor. Pavadinimas skamba grėsmingiau nei pati liga: tai paviršinis odos grybelio sukeltas sutrikimas, dažniausiai nepavojingas ir neužkrečiamas. Jį sukelia ne purvas ir ne „blogas prausimasis“, o ant daugelio žmonių odos natūraliai gyvenančios Malassezia mielės, kurios tam tikromis sąlygomis pradeda pernelyg daugintis.

Vis dėlto čia slypi svarbus niuansas. Ne kiekviena balta dėmė ant odos yra grybelis, todėl teptis bet kuo „nuo visko“ nėra gera mintis. Šviesios dėmės gali atsirasti ir dėl vitiligo, egzemos, po uždegimo likusių pigmentacijos pokyčių, saulės pažeidimų ar kitų odos ligų. Todėl pirmiausia verta suprasti, kaip atrodo būtent ši būklė ir kada reikia ne savarankiškų eksperimentų, o gydytojo žvilgsnio.

Kodėl „prakaito grybelis“ išlenda būtent vasarą

Malassezia mielės mėgsta šilumą, drėgmę ir riebesnę odą. Kai žmogus daugiau prakaituoja, dėvi aptemptus sintetinius drabužius, ilgai būna karštyje arba gyvena drėgnesnėje aplinkoje, šios mielės gali pradėti daugintis aktyviau. Būtent todėl dėmės dažniau pastebimos vasarą, po atostogų, karščio bangų ar intensyvesnio sporto.

Dėmės taip pat tampa ryškesnės įdegus. Aplink esanti oda patamsėja, o pažeistos vietos įdega prasčiau, todėl kontrastas padidėja. Žmogui gali atrodyti, kad dėmės atsirado per vieną savaitgalį prie ežero, nors iš tikrųjų jos jau formavosi anksčiau, tik ant šviesesnės odos buvo mažiau matomos. Tinea versicolor dažnai diagnozuojama vasarą būtent todėl, kad šviesesni lopai labiau išryškėja įdegus.

Tai nėra klasikinė „užsikrėčiau nuo kito žmogaus“ infekcija. Šios mielės paprastai gyvena ant odos ir daugumai žmonių nekelia jokių problemų. Vieni linkę į šią būklę labiau, kiti – beveik niekada su ja nesusiduria.

Kaip atrodo įvairiaspalvė dedervinė

Dažniausiai matomos nedidelės, netaisyklingos formos dėmės ant viršutinės kūno dalies – krūtinės, nugaros, pečių, kaklo, kartais žastų. Jos gali būti šviesesnės už aplinkinę odą, rusvos, rausvos, gelsvos ar šiek tiek pilkšvos. Dėl to liga ir vadinama „įvairiaspalve“.

Paviršius kartais atrodo lyg padengtas labai smulkiomis, beveik miltiškomis pleiskanomis. Jas ne visada lengva pastebėti iš karto, bet švelniai patrynus dėmę galima pamatyti smulkų pleiskanojimą. Niežulys gali būti, tačiau dažnai jis būna silpnas arba visai nejaučiamas. DermNet apibūdina šią būklę kaip dažną mielių sukeltą infekciją, kuriai būdingos pleiskanojančios pakitusios spalvos dėmės, dažniausiai ant krūtinės ir nugaros.

Svarbu ir tai, kad dėmės gali plėstis bei jungtis tarpusavyje. Iš pradžių žmogus pamato kelis mažus taškus, o po kurio laiko jie jau atrodo kaip didesni netolygūs plotai.

Kodėl oda pašviesėja arba patamsėja

Šiuo atveju grybelis ne „išgraužia“ odą, o sutrikdo normalų pigmento pasiskirstymą. Dėl mielių aktyvumo kai kuriose vietose keičiasi melanino gamyba arba matomumas, todėl atsiranda šviesesni ar tamsesni lopai.

Dėl to kai kurie žmonės išsigąsta, kad dėmės niekada neišnyks. Dažniausiai taip nėra. Gydymas gali gana greitai sumažinti grybelio kiekį ir sustabdyti pleiskanojimą, tačiau odos spalvai susivienodinti reikia daugiau laiko. Net sėkmingai išgydžius infekciją, spalvos skirtumas gali išlikti kelias savaites ar net mėnesius.

Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės mano, kad vaistai „nesuveikė“. Jie sunaikino grybelį, bet oda dar nespėjo atgauti įprasto atspalvio.

Ar tai pavojinga ir ar galima užkrėsti kitus?

Daugeliu atvejų įvairiaspalvė dedervinė nėra pavojinga. Ji neardo gilesnių odos sluoksnių, neplinta į vidaus organus ir nėra laikoma rimta infekcija sveikam žmogui. Ji taip pat nėra užkrečiama įprasta prasme, nes ją sukeliančios mielės natūraliai aptinkamos ant žmogaus odos.

Tai reiškia, kad nereikia panikuoti dėl bendro rankšluosčio baseine ar manyti, jog partneris būtinai „perdavė grybelį“. Vis dėlto higienos taisyklės lieka svarbios: prakaituotus drabužius verta keisti, rankšluosčius skalbti, o sportinę aprangą nedėvėti kelis kartus iš eilės.

Ši liga labiau erzina kosmetiškai nei fiziškai. Ant įdegusios odos dėmės gali labai matytis, todėl žmogus ima vengti atvirų drabužių, paplūdimio ar baseino. Tačiau vien dėl išvaizdos neverta griebtis agresyvių priemonių, kurios gali sudirginti odą ir padaryti dėmes dar ryškesnes.

Ko nereikėtų daryti pamačius dėmes

Pirma klaida – stipriai šveisti odą. Žmonės kartais mano, kad šviesūs lopai yra „nešvarumai“, senas įdegis ar užsikimšusios poros. Intensyvus trynimas šiurkščia kempine, rūgštimis ar naminiu šveitikliu gali sudirginti odą, bet grybelio neišspręs.

Antra klaida – tepti hormoninius tepalus be gydytojo. Kai kurie kortikosteroidų turintys preparatai gali trumpam sumažinti paraudimą ar niežėjimą, tačiau netinkamai naudojami jie gali pabloginti kai kurias infekcijas arba pakeisti jų vaizdą.

Trečia klaida – degintis tikintis „sulyginti spalvą“. Dažniausiai nutinka priešingai: sveika oda įdega, o pažeistos vietos lieka šviesesnės, todėl kontrastas tampa dar didesnis. Saulė čia nėra gydymas.

Kas iš tiesų padeda

Lengvesniais atvejais dažniausiai naudojamos išorinės priešgrybelinės priemonės – specialūs šampūnai, prausikliai, kremai ar losjonai. Gydytojai gali rekomenduoti priemones su ketokonazolu, seleno sulfidu, ciklopiroksu ar kitomis priešgrybelinėmis veikliosiomis medžiagomis. NHS ir NICE nurodo, kad pradinė pityriasis versicolor priežiūra paprastai remiasi vietiniais priešgrybeliniais šampūnais arba kremais, o ketokonazolo 2 % šampūnas yra viena iš dažnai minimų gydymo galimybių.

Šampūnas tokiu atveju ne visada naudojamas tik galvai. Gydytojo ar vaistininko nurodymu jis gali būti tepamas ant pažeistų kūno vietų, palaikomas kelias minutes ir nuplaunamas. Tačiau konkreti trukmė bei dažnumas priklauso nuo priemonės, todėl nereikėtų aklai kartoti internete rastų schemų.

Jeigu dėmių daug, jos nuolat grįžta, yra labai išplitusios arba vietinės priemonės nepadeda, gydytojas gali skirti geriamųjų priešgrybelinių vaistų. Tokiais vaistais savarankiškai gydytis nereikėtų, nes jie gali sąveikauti su kitais vaistais ir netikti kai kuriems žmonėms.

Kodėl liga gali grįžti

Įvairiaspalvė dedervinė linkusi kartotis, ypač šiltu ir drėgnu metų laiku. Tai nereiškia, kad pirmą kartą gydėtės neteisingai. Paprasčiausiai mielės lieka įprastos odos mikrofloros dalimi, o palankioms sąlygoms pasikartojus jos vėl gali suaktyvėti. Mayo Clinic taip pat pažymi, kad tinea versicolor dažnai atsinaujina šiltu ir drėgnu oru.

Jeigu bėda kartojasi kasmet, verta pasikalbėti su dermatologu apie profilaktiką. Kartais šiltuoju sezonu skiriamas retkarčiais naudojamas priešgrybelinis prausiklis ar šampūnas, bet tai turėtų būti pritaikyta konkrečiam žmogui, o ne daroma vien todėl, kad „kaimynei padėjo“.

Kasdienybėje padeda paprasti dalykai: po sporto nusiprausti ir persirengti, nedėvėti ilgai drėgnų ar prakaituotų drabužių, rinktis laisvesnius orui laidžius audinius, vengti labai riebių kūno priemonių, jeigu oda linkusi į šią problemą.

Kada būtina pasirodyti gydytojui

Jeigu dėmės atsirado pirmą kartą, greitai plinta, keičia formą, kraujuoja, skauda, stipriai niežti arba yra ant veido, vaikui ar žmogui su nusilpusia imunine sistema, geriau nedelsti. Taip pat verta kreiptis, jeigu savarankiškai naudotos priešgrybelinės priemonės per kelias savaites nepagerino padėties arba nesate tikri, ar tai apskritai grybelis.

Dermatologas diagnozę dažnai gali įtarti apžiūrėjęs odą, o prireikus atlikti paprastą tyrimą – paimti smulkių pleiskanų mėginį ir įvertinti mikroskopu. Merck Manual nurodo, kad diagnozę galima patvirtinti radus būdingus mielių ir hifų elementus mikroskopuojant odos nuograndas.

Tai ypač svarbu, nes balti lopai gali priminti ir kitas būkles. Vitiligo, pavyzdžiui, gydomas visai kitaip nei grybelinė odos infekcija. Kuo tiksliau nustatoma priežastis, tuo mažiau laiko sugaištama neveiksmingiems bandymams.

Svarbiausia – nepanikuoti ir nesigydyti agresyviai

„Prakaito grybelis“ skamba nemaloniai, bet dažniausiai tai valdoma ir nepavojinga būklė. Ji nereiškia, kad žmogus nešvarus, ir paprastai nekelia pavojaus aplinkiniams. Didžiausia problema dažniausiai yra išvaizda, ypač vasarą, kai oda įdega ir dėmės tampa geriau matomos.

Gydymas gali sustabdyti grybelio dauginimąsi, bet odos spalva atsistato lėčiau. Todėl nereikėtų kas kelias dienas keisti priemonių, trinti odos iki raudonumo ar degintis tikintis paslėpti lopus.

Jeigu dėmės panašios į įvairiaspalvę dedervinę, protingiausias kelias – vaistininko arba gydytojo parinkta priešgrybelinė priemonė, kantrybė ir odai draugiška priežiūra. O jeigu vaizdas kelia abejonių, geriau vieną kartą pasirodyti dermatologui, nei visą vasarą spėlioti, ar tai grybelis, pigmento sutrikimas, ar visai kita odos istorija.