Martynas socialiniuose tinkluose atrodo kaip žmogus, kuriam gyvenimas pavyko: naujas BMW, brangūs marškiniai, nuotraukos iš Vilniaus barų ir kava vietose, kur viena sąskaita kainuoja kaip savaitės maistas. Tačiau už šio fasado slepiasi kita realybė. 27-erių vaikinas uždirba 1400 eurų į rankas, o jo „sėkmės įvaizdis“ kas mėnesį suvalgo beveik viską.
Automobilis, kuris turėjo įrodyti sėkmę, tapo finansine kilpa
Martynas ilgai kartojo sau, kad automobilis – ne prabanga, o įvaizdžio dalis. „Vilniuje tave sutinka pagal tai, kuo atvažiuoji“, – taip jis teisino naujausią lizinginį BMW, kurio nuotrauka iki šiol yra jo socialinių tinklų profilio viršuje.
Automobilis atrodo nepriekaištingai. Blizgus kėbulas, tvarkingi ratlankiai, salone visada kvepia brangiu kvapikliu. Tačiau realybė prasideda ne nuo variklio garso, o nuo mėnesio sąskaitų. Lizingas, kasko, kuras ir smulkios išlaidos automobiliui kas mėnesį suėda apie 700 eurų.
Tai pusė jo atlyginimo.
Martynas dirba biure, gauna 1400 eurų į rankas ir formaliai nepriklauso tiems, kurie gyvena ant skurdo ribos. Bet jo pasirinkimai padarė tai, ko nepadarė jokia krizė: pinigų jis beveik niekada neturi.
Dar 600 eurų išeina nuomai prestižiniame Vilniaus rajone. Ne todėl, kad ten patogiausia. Ne todėl, kad arčiau darbo. O todėl, kad, kaip pats sako, „nebegali gyventi bet kur“.
Lieka maždaug 100 eurų viskam: maistui, telefonui, higienai, drabužiams, nenumatytoms išlaidoms ir gyvenimui, kurį jis internete vis dar bando rodyti kaip sėkmingą.
Matematika čia paprasta ir žiauri. Iš išorės Martynas atrodo kaip žmogus, kuris pakilo. Iš vidaus jis gyvena taip, lyg kiekvienas mėnuo būtų paskutinis finansinis triukas prieš visišką griūtį.
Tamsus kambarys, tuščias šaldytuvas ir grikiai vietoje vakarienės
Didžiausias kontrastas atsiranda likus dešimčiai dienų iki algos. Tada Martyno gyvenimas persijungia į taupymo režimą, apie kurį jo sekėjai niekada nesužinos.
Jis išjungia šaldytuvą.
Ne dėl ekologijos. Ne dėl gedimo. Dėl elektros.
Šaldytuve vis tiek beveik nieko nėra. Kartais ten stovi pusė citrinos, atidarytas garstyčių indelis ir vienas pigus jogurtas, kurį jis vis atideda „rytojui“. Pagrindinis maistas tuo metu – grikiai, makaronai, tėvų įduoti konservai ir arbata be cukraus.
Martynas vakarieniauja tamsiame kambaryje. Užuolaidos užtrauktos, šviesa nejungiama. Jis juokais sako, kad taip „ramiau akims“, bet tikroji priežastis kita: jis nenori, kad kas nors pro langą pamatytų, kaip žmogus, kuris internete ką tik įkėlė nuotrauką prie BMW, namuose valgo konservuotus žirnelius tiesiai iš skardinės.
Tai nėra tik taupymas. Tai gėda.
Jis bijo netikėto skambučio į duris, nes namai neatitinka jo įvaizdžio. Virtuvėje beveik nėra maisto. Vonioje baigiasi dantų pasta, kurią jis praskiedžia vandeniu. Spintoje – vienas geras kostiumas, keli marškiniai ir pora batų, kurie nuotraukose atrodo geriau nei gyvai.
Į valyklą kostiumo jis neneša. Per brangu. Dėmes valo drėgnomis servetėlėmis, o marškinius kartais pakabina vonioje po karštu dušu, kad „išsilygintų garais“.
Iš šono tai skamba komiškai. Iš arti – labai liūdna.
Brangus įvaizdis, kurį reikia maitinti kasdien
Martynas nėra vienas. Jis tik ryškesnė versija reiškinio, kuris Vilniuje jau seniai tapo kasdienybe: žmonės gyvena ne pagal pajamas, o pagal auditoriją.
Socialiniuose tinkluose nereikia rodyti sąskaitų. Nereikia fotografuoti tuščio šaldytuvo. Niekas nemato, kad prieš nuotrauką bare žmogus namuose visą dieną valgė grikius. Niekas nežino, kad vardiniai marškiniai pirkti per išpardavimą, o savaitės biudžetas po penktadienio kokteilio susitraukė iki kelių eurų.
Martynas moka už vaizdą. Už automobilio raktelį ant stalo. Už rajoną, kurį galima paminėti pasimatymo metu. Už nuotrauką prie baro veidrodžio. Už iliuziją, kad jis jau yra ten, kur nori būti.
Tik problema ta, kad ši iliuzija reikalauja kasmėnesinio įnašo. Ji neleidžia atsipalaiduoti. Kiekvienas naujas įrašas tarsi įpareigoja palaikyti sukurtą personažą.
Kartą draugai pasiūlė savaitgalį važiuoti į Druskininkus. Martynas pasakė, kad turi darbų. Iš tikrųjų jis neturėjo pinigų degalams. Kitą kartą mergina, su kuria susirašinėjo, pasiūlė ateiti pas jį vakarienės. Jis atsakė, kad „butas dar ne visai įrengtas“.
Butas buvo įrengtas. Tiesiog šaldytuvas buvo tuščias.
Dar viena detalė, kurios Martynas niekada nepripažintų viešai: jis slapta jungiasi prie kaimynų interneto. Ne visada sėkmingai, ne visada stabiliai, bet pakankamai dažnai, kad galėtų žiūrėti serialą ar atsakyti į žinutes. Savo planą sumažino iki minimumo. Namų internetas jam tapo per brangus.
Žmogus, kuris vairuoja naują BMW, vakarais gaudo kaimynų „Wi-Fi“.
Tai ir yra visa šios istorijos diagnozė.
Kodėl sunkiausia atsisakyti ne BMW, o melo sau
Martynas teoriškai supranta, ką reikėtų daryti. Pardavus ar atsisakius automobilio, jo finansai iškart palengvėtų. Persikėlus į pigesnį rajoną, atsirastų kvėpavimo erdvės. Nustojus gyventi dėl įspūdžio, būtų galima pradėti gyventi dėl savęs.
Bet būtent tai ir sunkiausia.
Jam atrodo, kad žingsnis atgal bus pralaimėjimas. Kad draugai pastebės. Kad buvę bendrakursiai pagalvos, jog jam nepasisekė. Kad merginos nebežiūrės taip, kaip žiūrėjo į žmogų prie naujo automobilio. Kad visas kruopščiai sukurtas sėkmės vaizdas subyrės.
Tačiau jis jau subyrėjęs. Tik kol kas griūtis vyksta ne socialiniuose tinkluose, o jo virtuvėje, kur likus kelioms dienoms iki algos garuoja pigūs grikiai.
Didžiausia Martyno problema nėra 1400 eurų atlyginimas. Su tokia suma galima gyventi ramiau, jei pasirinkimai atitinka realybę. Jo problema – noras atrodyti taip, lyg uždirbtų tris kartus daugiau.
Ir tai kainuoja ne tik pinigus. Tai kainuoja orumą, ramybę, santykius ir normalų miegą.
Sėkmės imitacija tapo brangiausiu jo pirkiniu
Martyno istorija skaudi todėl, kad ji labai atpažįstama. Ne visi vairuoja naują BMW, bet daug kas turi savo versiją: per brangi nuoma, per brangūs drabužiai, per brangūs savaitgaliai, per brangios atostogos, kurias po to reikia dengti mėnesiais tylos ir taupymo.
Šiandien sėkmė dažnai nebe kuriama, o vaidinama. O vaidinimas brangsta. Kuo ilgiau žmogus vaidina, tuo sunkiau sustoti, nes tada reikėtų pripažinti ne kitiems, o sau: aš ne ten, kur apsimečiau esąs.
Martynas vis dar kelia nuotraukas. Vis dar pastato automobilį taip, kad gerai matytųsi ženklas. Vis dar užsisako pigiausią gėrimą brangiame bare ir laiko jį rankoje visą vakarą. Vis dar sako, kad „tiesiog nemėgsta valgyti namuose“.
Bet namuose jo laukia tamsus kambarys, išjungtas šaldytuvas ir konservai, kuriuos įdėjo mama.
Ši istorija ne apie automobilį. Ji apie baimę atrodyti paprastam. Apie kartą, kuri kartais labiau bijo kuklumo nei skolų. Ir apie miestą, kuriame 27-erių žmogus gali atrodyti turtingas visiems, išskyrus save patį, kai mėnesio pabaigoje skaičiuoja, ar užteks pinigų ne vakarienei restorane, o elektrai.
