Bijūnai gali augti vienoje vietoje metų metus, todėl jų persodinimas turi būti apgalvotas. Didžiausia klaida – iškasti kerą, padalyti jį ir pasodinti per giliai, tikintis, kad taip augalas bus saugesnis. Iš tikrųjų per giliai pasodinti bijūnai dažnai vešliai lapoja, bet žiedų nesukrauna. Svarbiausia – tinkamas laikas, atsargus dalijimas ir negiliai pasodinti pumpurai.
Kada persodinti bijūnus, kad jie nepatirtų bereikalingo streso
Geriausias metas persodinti bijūnus – vasaros pabaiga arba ankstyvas ruduo, kai augalas jau baigia aktyvų sezoną, bet iki šalčių dar lieka pakankamai laiko įsišaknyti. Praktikoje tai dažniausiai būna rugpjūčio pabaiga ar rugsėjis. Tuo metu bijūnas jau nebenaudoja tiek energijos žydėjimui ir lapų auginimui, todėl lengviau pakelia perkėlimą.
Pavasarį bijūnus persodinti galima tik tada, kai nėra kitos išeities. Pavasarį jie greitai pradeda augti, leidžia ūglius, formuoja „naują sezoną”, todėl iškasimas tuo metu labiau trikdo augalą. Po pavasarinio persodinimo bijūnas gali ilgiau skursti, silpniau augti arba kelis metus nežydėti.
Svarbu suprasti ir tai, kad bijūnų nereikia persodinti be reikalo. Jei keras sveikas, žydi gausiai, jam užtenka vietos ir šviesos, geriau jo neliesti. Persodinimas reikalingas tada, kai augalas aiškiai per tankus, vidurys pradeda silpti, žiedų mažėja, vieta tapo per pavėsinga arba bijūną tenka perkelti dėl gėlyno pertvarkymo.
Kaip iškasti ir padalyti kerą nepažeidžiant svarbiausios dalies
Bijūno keras dažnai būna didelis, sunkus ir trapus. Jo šaknys mėsingos, lengvai lūžta, todėl kastuvu smeigti prie pat stiebų nereikėtų. Geriau apjuosti augalą plačiau ir kelti pamažu, stengiantis išsaugoti kuo daugiau šaknų. Prieš kasant stiebus galima patrumpinti, kad būtų patogiau dirbti.
Iškastą kerą verta atsargiai nupurtyti arba nuplauti nuo žemių, kad matytųsi šaknys ir atsinaujinimo pumpurai. Būtent pumpurai lemia kitų metų augimą. Jie atrodo kaip rausvos ar balkšvos „akutės“ prie šaknies kaklelio. Dalijant kerą svarbu, kad kiekviena dalis turėtų kelis sveikus pumpurus ir pakankamai šaknų.
Per smulkios dalys prigyja, bet ilgai stiprėja ir žydėti gali pradėti tik po kelių metų. Per didelės dalys taip pat ne visada geriausios, nes senas keras gali likti neatsinaujinęs. Patogiausia palikti tokias dalis, kurios turi maždaug 3–5 gerus pumpurus ir tvirtas šaknis.
Jei matote supuvusių, pajuodusių ar minkštų šaknų, jas reikia pašalinti iki sveikos vietos. Pjūvius galima palikti trumpam apdžiūti. Bijūnams svarbu, kad į naują vietą nepatektų ligotos, pūvančios dalys.
Sodinimo gylis – klaida, kuri kainuoja žiedus
Nauja vieta bijūnui turi būti saulėta, neužmirkstanti ir pakankamai erdvi. Pavėsyje bijūnai dažnai auga, bet žydi silpniau. Sunkioje, nuolat šlapioje dirvoje šaknys gali pradėti pūti. Prieš sodinimą duobę verta paruošti platesnę, įmaišyti komposto, bet vengti šviežio mėšlo ir per stiprių trąšų tiesiai prie šaknų.
Svarbiausia – nepasodinti per giliai. Atsinaujinimo pumpurai turi būti vos po žeme, dažniausiai maždaug kelių centimetrų gylyje. Jei jie atsiduria per giliai, bijūnas gali puikiai lapoti, atrodyti sveikas, bet žiedų krauti nenorės. Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl po persodinimo žmonės laukia žiedų metų metus ir nesupranta, kas negerai.
Pasodinus žemę reikia švelniai prispausti, kad neliktų didelių oro tarpų, ir gerai palaistyti. Vėliau svarbu nepaversti vietos šlapia pelke. Bijūnams reikia drėgmės prigijimui, bet jie nemėgsta nuolatinio užmirkimo.
Pirmą žiemą naujai pasodintą bijūną galima lengvai pamulčiuoti, ypač jei pasodinta vėliau rudenį. Tačiau pavasarį storą mulčio sluoksnį reikia laiku nuimti, kad pumpurai neliktų per giliai ir nepradėtų šusti.
Teisingas bijūnų persodinimas nėra tik kero perkėlimas į kitą vietą – tai tinkamas laikas, atsargiai padalytos šaknys ir labai tikslus sodinimo gylis.
