Sovietų Sąjungoje kinas buvo ne tik pramoga. Jis buvo laikomas ideologijos įrankiu, todėl bet koks filmas iš Vakarų galėjo tapti įtartinas: per daug laisvės, per daug smurto, per daug sekso arba tiesiog per daug „ne taip“ parodyto pasaulio. Paprastiems žiūrovams dažniausiai grėsė nemalonumai, tačiau pogrindinių vaizdajuosčių platintojai galėjo sulaukti kur kas rimtesnių pasekmių.
Kodėl sovietų valdžia taip bijojo užsienio kino
SSRS cenzūra veikė labai paprastu principu: žiūrovas turi matyti tik tai, kas nekenkia „teisingam“ pasaulio vaizdui. Vakarų filmai šį vaizdą dažnai griovė. Juose buvo rodoma prabanga, asmeninė laisvė, nusikalstamas pasaulis, politiniai konfliktai, seksualumas ir smurtas — temos, kurios sovietiniam ekranui atrodė pavojingos.
Todėl daugelis garsių filmų į oficialius kino teatrus nepatekdavo. Vis dėlto tai nereiškė, kad žmonės jų nematė. Vaizdajuosčių era sukūrė atskirą pogrindinį pasaulį: filmai buvo kopijuojami, perrašinėjami, perduodami iš rankų į rankas ir žiūrimi butuose, dažnai tyliau nei įprastai.
Sklido net pasakojimai apie reidus, kai buvo ieškoma nelegalių kasečių. Paprastas žiūrovas dažniausiai nebūdavo sodinamas į kalėjimą vien už tai, kad pažiūrėjo uždraustą filmą. Tačiau tiems, kurie laikė, daugino ar platino tokias vaizdajuostes, rizika buvo kur kas didesnė.
Filmai, kurie sovietinei cenzūrai atrodė ypač pavojingi
Vienas iš filmų, neturėjusių šansų laisvai patekti į sovietinius ekranus, buvo „Švytėjimas“. Stanley Kubricko psichologinis siaubo filmas cenzoriams kėlė problemų dėl žiaurumo, beprotybės ir slogios atmosferos. Sovietinėje logikoje siaubo žanras apskritai buvo įtartinas: pilietis neturėjo bijoti mistikos, tamsos ar savo paties psichikos gelmių.
Kita istorija — „Žvaigždžių karai“. Iš pirmo žvilgsnio tai kosminė pasaka, tačiau politinis fonas padarė savo. Kai JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija“, o amerikiečių gynybos programa buvo praminta „Žvaigždžių karais“, George’o Lucaso saga sovietinei valdžiai tapo nebe nuotykių filmu, o įtartinu Vakarų propagandos simboliu.
Į nemalonę pateko ir „Krikštatėvis“. Filmas apie mafijos klaną cenzoriams buvo nepatogus todėl, kad jame nusikaltėliai vaizduojami ne kaip plokšti blogio įsikūnijimai, o kaip charizmatiški, įtakingi ir sudėtingi personažai. SSRS oficialiai tvirtino, kad organizuoto nusikalstamumo šalyje nėra, todėl tokia tema atrodė nepageidaujama ir pavojingai patraukli.
Dar tiesesnis politinis smūgis buvo „Rambo 3“. Filme pagrindinis veikėjas Afganistane kovoja prieš sovietų kariuomenę, o sovietų kareiviai rodomi itin neigiamai. Tokia siužeto linija SSRS negalėjo būti priimta kaip paprastas veiksmo filmas. Tai buvo laikoma antisovietiniu kūriniu, o gausios smurto scenos tik sustiprino draudimo priežastis.
Didžiausias tabu buvo seksas
Jeigu politika sovietinei cenzūrai kėlė pyktį, tai atviros intymios scenos kėlė paniką. Tokie filmai buvo vertinami ne kaip menas ar drama, o kaip „amorali“ Vakarų įtaka.
Vienas garsiausių pavyzdžių — „Emanuelė“. Prancūzų filmas apie laisvus seksualinius santykius visiškai nesiderino su oficialia sovietine morale. Cenzoriai tokį kiną vadino pornografija, o jo demonstravimas pogrindinėse vaizdo peržiūrose galėjo baigtis labai rimtais nemalonumais.
Panašiai vertinta ir amerikiečių melodrama „Devynios su puse savaitės“. Filmas išgarsėjo atviromis pagrindinių veikėjų santykių scenomis, kurios sovietiniame ekrane būtų buvusios neįsivaizduojamos. Tai, kas Vakaruose buvo aptarinėjama kaip erotinė drama, SSRS tapo dar vienu uždraustos kultūros simboliu.
Dar vienas cenzūros taikinys — „Paskutinis tango Paryžiuje“. Nors pasaulyje filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir prestižinių įvertinimų, Sovietų Sąjungoje jis buvo laikomas nepriimtinu dėl atvirų intymių scenų, šiurkštaus personažų elgesio ir bendros moralinės provokacijos.
Sovietų valdžia bijojo ne tik pačių filmų. Ji bijojo to, ką jie galėjo pažadinti žiūrovui: smalsumą, abejonę, norą lyginti ir suvokimą, kad už geležinės uždangos egzistuoja visai kitoks pasaulis. Būtent todėl viena vaizdajuostė kartais atrodė pavojingesnė už storą politinį manifestą.
