Tris metus atsisakiau beveik visko. Kavos iš kavinių. Kelionių. Vakarienių su draugais. Kiekvieną eurą skaičiavau, kiekvieną pirkinį analizavau. Mano sąskaita augo. Gyvenimas – ne.
Paskui vieną trečiadienį užsisakiau picą. Be plano, be priežasties. Ir tą akimirką supratau, kad padariau klaidą – ne tada, o per visus tuos trejus metus.
Kaip viskas prasidėjo
Man buvo dvidešimt šešeri. Ką tik gavau pirmą rimtą darbą, pirmą tikrą atlyginimą ir pirmą kartą gyvenime pajutau, kad pinigai – mano atsakomybė. Perskaičiau kelias knygas apie asmeninius finansus, atsisiunčiau biudžeto programėlę ir sukūriau sistemą.
Kiekvieną mėnesį taupiau keturiasdešimt procentų atlyginimo. Skambėjo įspūdingai. Ir iš tikrųjų buvo – bent jau popieriuje.
Nustojau pirkti kavą iš kavinių, nes namuose kava pigesnė. Nustojau eiti į restoranus, nes namuose gaminti pigiau. Nustojau keliauti, nes kelionės – prabanga. Kiekvieną pirkinį lygindavau su alternatyva. Kiekvieną išlaidą pateisindavau arba atmesdavau.
Atrodė, kad esu atsakingas suaugęs žmogus. Atrodė, kad darau viską teisingai.
Kaina, kurios neskaičiavau
Po metų pastebėjau, kad kvietimų sulaukiu vis rečiau. Draugai rinkosi restoraną – aš atsisakydavau. Planuodavo savaitgalio išvyką – aš rasdavau priežastį neiti. Siūlydavo spontanišką vakarą – aš skaičiuodavau.
Žmonės nustoja kviesti, kai žino, kad atsakymas bus „ne”.
Gimtadienių proga dovanodavau knygas iš antrinių knygų mugių – ne todėl, kad tai jautru, o todėl, kad pigu. Į draugo vestuvių pobūvį nenuėjau, nes restoranas buvo per brangus. Praleidau koncertą, kurio laukiau metus, nes bilietas atrodė nepateisinamas išlaidas.
Psichologai tai vadina atidėtojo gyvenimo sindromu. Kai viską, kas malonu, atidedi vėlesniam laikui, kuris niekada neprasideda. Taupai atostogoms, kurių neišsiimi. Taupai namui, kuriame gyvensi kai nors vėliau. Taupai pensijai, lyg vien ji ir būtų tikrasis gyvenimas.
O dabartis lieka tarsi juodraštis.
Trečiadienio pica
Po trejų metų sėdėjau ir skaičiavau mėnesio rezultatus. Skaičiai buvo geri. Santaupų sąskaitoje – daugiau nei bet kada. Aš buvau pavargęs.
Ne nuo darbo. Nuo savęs paties.
Spontaniškai atidariau maisto pristatymo programėlę ir užsisakiau picą. Su papildomu sūriu. Negalvojau apie kainą, neteisindavau išlaidos, neieškojau nuolaidų kodo. Ji atkeliavo po trisdešimties minučių. Suvalgiau prie atidaryto lango, žiūrėdamas į gatvę.
Tai buvo vienas ramesnių vakarų per pastaruosius metus.
Kitą rytą sėdėjau su kava ir galvojau: ko iš tikrųjų norėjau, kai visa tai pradėjau? Finansinio saugumo. Laisvės. Ramybės. Ar jaučiau ją? Ne. Jaučiau kontrolę. O tai – visiškai skirtingi dalykai.
Kontrolė yra tada, kai tu valdai situaciją. Laisvė yra tada, kai situacija tavęs nevaržo. Aš turėjau kontrolę. Laisvės – jokios.
Ko išmokau
Taupymas be tikslo yra kaupimas dėl kaupimo. Pinigai yra priemonė, ne tikslas. Jei nežinai, kam taupai – taupai niekam. Skaičius sąskaitoje neduoda džiaugsmo. Duoda tik kitą skaičių, kurio sieki.
Patirtys nesugrąžinamos, pinigai – atgaminami. Praleistas draugo vestuvių pokylis nebus pakartojamas. Dvidešimtmečiai, kai nenorėjai keliauti, nesugrįš. Bilietai į koncertą, kurio neįsigijai – tai ne sutaupyti pinigai, tai prarastas prisiminimas. Pinigų visada galima uždirbti daugiau. Laiko – niekada.
Finansinė sveikata ir finansinis baimingumas – ne tas pats. Vienas duoda ramybę. Kitas – tik iliuziją saugumo. Žmogus, kuris negali išleisti penkių eurų be kaltės jausmo, nėra finansiškai sveikas – nesvarbu, kiek turi banke.
Santykiai kainuoja. Ir verta mokėti. Vakarienė su draugu, gimtadienio dovana, bilietas į renginį, kelionė su šeima – tai ne išlaidos. Tai investicija į ryšius, kurie gyvenimą daro prasmingą.
Kaip atrodo mano finansai dabar
Vis dar taupau. Bet kitaip.
Kiekvieną mėnesį pirmą dieną automatiškai atidedu fiksuotą sumą į santaupų sąskaitą. Ji ten patenka prieš man suspėjant apie tai pagalvoti. Ši suma yra neliečiama – ji skirta konkretiems tikslams, kuriuos žinau ir suprantu.
Likę pinigai yra mano. Leidžiu juos be sąžinės graužimo, be skaičiuoklės, be pateisinimų.
Kartais geriu kavą kavinėje, kai norisi. Kartais einu į restoraną su draugais, net jei tai ne pigiausia vieta mieste. Kartais keliauju be išankstinio plano. Kartais užsisakau picą trečiadienio vakarą tiesiog todėl, kad noriu.
Ir pirmą kartą per daugelį metų jaučiu, kad gyvenu dabar – o ne ruošiuosi gyventi kada nors vėliau.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
