Dyzelinis „tarakonas“, kurio nepavyksta pribaigti: mechanikas parodė variklį, nuvažiavusį 270 tūkst. kilometrų be rimto remonto

Dyzelinių automobilių aukso laikai Europoje pamažu traukiasi į istoriją, tačiau Lietuvos naudotų automobilių rinkoje jie dar ilgai niekur nedings. Vairuotojai vis dar ieško ekonomiško automobilio ilgoms kelionėms, o pažadas, kad variklis gali įveikti kelis šimtus tūkstančių kilometrų be kapitalinio remonto, skamba beveik kaip muzika ausims.

Ispanijoje techninės apžiūros srityje dirbantis mechanikas Pedro Bastida atkreipė dėmesį į vieną gerai pažįstamą, tačiau šiandien jau gerokai primirštą variklį. Jo pasirinkimas nustebino, nes kalbama ne apie garsųjį „Mercedes-Benz“ dyzelį, seną „Volkswagen“ 1.9 TDI ar kokį nors brangų japonišką visureigį.

Mechanikas parodė šeimoje nuo naujo eksploatuojamą „Opel Astra“ su 1,7 litro CDTI varikliu. Automobilis buvo nuvažiavęs apie 270 tūkst. kilometrų, tačiau, pasak Bastidos, per visą šį laiką jam neprireikė rimto variklio remonto. Vis dėlto vienas sėkmingas automobilis dar nepaverčia kiekvienos senos „Astros“ nemirtinga. Prieš puolant ieškoti pigiausio skelbimo verta suprasti, kodėl šis dyzelis giriamas ir kur slepiasi jo silpnosios vietos.

Japoniškas variklis vokiškame automobilyje

Giriamasis 1.7 CDTI nėra vien tik „Opel“ kūrinys. Šio variklio šaknys siejamos su Japonijos gamintoju „Isuzu“, kuris turi ilgametę dyzelinių variklių kūrimo patirtį. Įvairios 1,7 litro agregato versijos buvo montuojamos ne tik į „Opel Astra“, bet ir į kitus „Opel“ modelius.

Lietuvos vairuotojai šį variklį geriausiai pažįsta iš „Astra H“ ir vėlesnės „Astra J“. Priklausomai nuo gamybos metų ir modifikacijos, jo galia gali skirtis, todėl po vienu 1.7 CDTI pavadinimu slepiasi ne visiškai vienodi agregatai. Skiriasi jų turbinos, išmetamųjų dujų valymo įranga, valdymo elektronika ir pavarų dėžės.

Pats variklio pagrindas vertinamas dėl gana paprastos ir tvirtos konstrukcijos. Jis nėra toks tylus ar švelnus kaip naujesni dyzeliai, o šaltas gali dirbti gana šiurkščiai, tačiau savo darbą atlieka be didelio teatro. Reguliariai prižiūrimas agregatas gali įveikti didelę ridą, todėl naudotų automobilių rinkoje jis įgijo patvaraus darbinio arklio reputaciją.

270 tūkst. kilometrų nėra stebuklas, jeigu automobilis buvo prižiūrimas

Pedro Bastidos parodyta „Astra“ nuo naujo priklausė jo šeimai, todėl mechanikas žinojo visą jos eksploatavimo istoriją. Tai labai svarbi aplinkybė, kurios dažnai nelieka garsiose antraštėse apie „neužmušamus“ variklius.

Automobilis nepasiekė 270 tūkst. kilometrų vien todėl, kad ant jo variklio dangčio buvo užrašyta CDTI. Alyva buvo keičiama, atliekama įprasta techninė priežiūra, o atsiradę smulkesni gedimai nebuvo paliekami iki tos dienos, kai automobilis sustos kelkraštyje. Mechaniko teigimu, varikliui neprireikė didelio remonto, tačiau tai nereiškia, kad daugiau nei dešimtmetį važinėta nekeičiant nė vienos susidėvėjusios detalės.

Būtent čia slypi dažna naudotų automobilių pirkėjų klaida. Išgirdę, kad konkretus variklis laikomas patikimu, jie pradeda manyti, jog galima pirkti bet kurį egzempliorių, nepaisant jo būklės. Tačiau net tvirčiausias dyzelis gali būti sunaikintas per retais alyvos keitimais, prastu kuru, ignoruojamais gedimais ir nuolatiniu važinėjimu labai trumpais atstumais.

Tvarkingas automobilis su 270 tūkst. kilometrų rida kartais gali būti geresnis pirkinys už tariamai tik 160 tūkst. kilometrų nuvažiavusį egzempliorių, kurio istorijoje žioji kelerių metų skylė. Skaičius odometre pasako tik dalį istorijos, o Lietuvos naudotų automobilių rinkoje kartais nepasako ir tiek.

Opel Astra

Kodėl šis dyzelis vertinamas ilgų kelionių mėgėjų

1.7 CDTI stiprybė yra ne įspūdingas greitis, o gebėjimas taupiai ir gana ramiai sukti kilometrus. Važiuojant užmiestyje jis gali būti ekonomiškas, o pakankamas sukimo momentas leidžia neblogai jaustis lenkiant ar važiuojant pilnai pakrautu automobiliu.

Tokį variklį rinkčiausi žmogui, kuris reguliariai važiuoja ilgesniais maršrutais, kasdien įveikia nemažai kilometrų arba dažnai keliauja magistralėmis. Tokiomis sąlygomis dyzelis spėja pasiekti darbinę temperatūrą, o naujesniuose modeliuose sumontuotas kietųjų dalelių filtras turi geresnes sąlygas regeneracijai.

Visai kita istorija prasideda tuomet, kai automobilis naudojamas tik penkių kilometrų kelionei iki darbo, parduotuvės ir darželio. Variklis nespėja normaliai įšilti, išmetimo sistemoje kaupiasi suodžiai, o DPF filtro regeneracija nuolat nutraukiama. Tuomet net patikimas agregatas pradeda reikalauti išlaidų, kurios greitai suvalgo sutaupytus pinigus degalams.

Todėl senas dyzelis nėra automatiškai geriausias pasirinkimas vien todėl, kad sunaudoja mažiau degalų. Jeigu per metus nuvažiuojama nedaug ir beveik vien mieste, paprastesnis benzininis variklis gali būti racionalesnis.

Net ir šis „neužmušamas“ variklis turi silpnų vietų

Vadinti 1.7 CDTI geriausiu visų laikų dyzeliniu varikliu būtų pernelyg drąsu. Jis turi gerą reputaciją, tačiau nėra apsaugotas nuo problemų, ypač dabar, kai daugumai tokių automobilių jau gerokai daugiau nei dešimt metų.

Vienas dažniausių rūpesčių susijęs su EGR vožtuvu ir įsiurbimo sistema, kuriose ilgainiui kaupiasi suodžiai. Automobilis gali prasčiau traukti, dirbti netolygiai, dažniau įjungti avarinį režimą arba prietaisų skydelyje uždegti variklio gedimo lemputę.

Naujesnėse versijose nemažai problemų gali sukelti kietųjų dalelių filtras. Jeigu automobilis ilgą laiką buvo naudojamas trumpoms miesto kelionėms, filtras gali būti stipriai užsikimšęs. Pardavėjo pasakojimas, kad „reikia tik gerai pravažiuoti autostradoje“, ne visada baigiasi pigiu pasivažinėjimu. Kartais filtro jau nebepavyksta normaliai išvalyti, todėl tenka jį profesionaliai plauti arba keisti.

Didelę ridą pasiekusiuose automobiliuose reikia įvertinti turbokompresoriaus, purkštukų, aukšto slėgio kuro sistemos ir variklio valdymo elektronikos būklę. Tai nėra vien 1.7 CDTI bėdos, o įprasta seno dyzelinio automobilio rizika.

Kai kuriose galingesnėse versijose dėmesio reikalauja ir šešių laipsnių mechaninė pavarų dėžė. Važiuojant tam tikra pavara girdimas ūžimas, kaukimas ar pavarų svirties judėjimas keičiant apkrovą gali rodyti susidėvėjusius guolius. Tai jau ne variklio gedimas, tačiau remonto sąskaitą vis tiek apmokės automobilio savininkas.

Ką tikrinčiau prieš pirkdamas „Astra“ su 1.7 CDTI

Pirmiausia paprašyčiau automobilio neužvesti iki apžiūros. Šaltas variklis pasako kur kas daugiau nei prieš pirkėjui atvykstant pusvalandį šildytas agregatas. Jis turėtų užsivesti be ilgo sukimo, dirbti gana tolygiai ir neskleisti įtartino metalinio kalenimo.

Trumpas dūmų debesėlis šaltą dieną dar nebūtinai reiškia katastrofą, tačiau ilgai iš išmetimo vamzdžio einantys mėlyni, balti ar labai tiršti juodi dūmai jau reikalauja rimtesnės diagnostikos. Mėlyni dūmai gali rodyti deginamą alyvą, balti – degimo ar aušinimo skysčio problemas, o juodi dažnai siejami su netinkamu kuro ir oro santykiu.

Taip pat apžiūrėčiau, ar aplink variklį nėra alyvos ir aušinimo skysčio nuotėkių, patikrinčiau, kaip automobilis traukia nuo mažesnių sūkių, ar turbina nešvilpia neįprastai garsiai ir ar pavarų dėžė neūžia.

Vien bandomojo važiavimo nepakanka. Prieš pirkdamas seną dyzelį atlikčiau kompiuterinę diagnostiką ir paprašyčiau patikrinti purkštukų korekcijas, DPF filtro užpildymą, klaidų istoriją bei kitus prieinamus parametrus. Gedimų lemputė gali būti užgesinta prieš pardavimą, tačiau valdymo bloke kartais lieka įrašų, leidžiančių suprasti, su kuo automobilis kovojo anksčiau.

Labai svarbu išsiaiškinti, kada buvo pakeistas paskirstymo diržas ir su juo susijusios dalys. Jeigu patvirtinančių dokumentų nėra, į kainą iš karto įskaičiuočiau viso komplekto keitimą. Pardavėjo žodžiai „ankstesnis savininkas tikrai keitė“ diržo nuo nutrūkimo neapsaugos.

Ar 1.7 CDTI iš tiesų yra geriausias dyzelis?

Vieno objektyviai geriausio dyzelinio variklio nėra. Vienam vairuotojui svarbiausia maža degalų sąnauda, kitam – paprastas remontas, trečiam – galia, o ketvirtam reikia automobilio, galinčio kasdien važiuoti po miestą ir nekankinti kietųjų dalelių filtro.

„Isuzu“ šaknis turintis 1.7 CDTI nusipelno vietos tarp tvirtesnių savo laikotarpio nedidelio tūrio dyzelių. Jis gali nuvažiuoti kelis šimtus tūkstančių kilometrų, o tinkamai prižiūrimas paprastai nėra linkęs be priežasties subyrėti į metalo gabalus. Vis dėlto dabar perkame ne naują variklį iš gamyklos, o visą seną automobilį, kurio būklė priklauso nuo ankstesnių savininkų elgesio.

Todėl mane labiau sudomintų ne pardavėjo frazė „čia tas neužmušamas japoniškas dyzelis“, o sąskaitos už remontą, nuosekli techninės priežiūros istorija ir šaltas užvedimas. Geras vardas gali padėti išsirinkti tinkamą modelį, tačiau nuo blogai prižiūrėto egzemplioriaus neapsaugos net garsiausia patikimumo legenda.

Pedro Bastidos šeimos „Astra“, nuvažiavusi apie 270 tūkst. kilometrų be rimto variklio remonto, parodo, ką šis agregatas gali pasiekti tinkamose rankose. Tačiau tikroji jos paslaptis greičiausiai slypi ne vien japoniškame metale. Kur kas svarbiau tai, kad automobilio istorija buvo žinoma nuo pirmos dienos, o techninė priežiūra nebuvo atidėliojama iki pirmųjų dūmų iš po variklio dangčio.