Penki sūriai, kurių greičiausiai neįpirksite

Sūris daugeliui atrodo paprastas kasdienis produktas. Vieni renkasi fermentinį sūrį sumuštiniams, kiti – mocarelą picai, dar kiti neįsivaizduoja vakarienės be gabalėlio kietojo sūrio prie vyno. Tačiau sūrio pasaulyje yra ir visai kita lentyna – tokia, kurioje kainos labiau primena juvelyrikos saloną nei maisto parduotuvę.

Brangiausi sūriai pasaulyje paprastai nėra tie, kurių galima nusipirkti kiekviename prekybos centre. Jie gaminami mažais kiekiais, iš retos rūšies pieno, pagal sudėtingas technologijas arba su prabangiais priedais, tokiais kaip valgomas auksas ar baltieji triufeliai.

Todėl tokie produktai dažnai yra labiau gastronominė retenybė nei įprastas maistas. Dalis jų gaminami tik pagal užsakymą, dalis parduodami tik vietoje, o kai kurių kaina skirtinguose šaltiniuose gali gerokai svyruoti. Vis dėlto keli pavadinimai nuolat kartojasi brangiausių pasaulio sūrių sąrašuose.

Kodėl kai kurie sūriai kainuoja šimtus eurų

Paprasto sūrio kaina priklauso nuo pieno, brandinimo, darbo ir gamintojo. Tačiau pačių brangiausių sūrių atveju svarbiausia tampa ne tik receptas, bet ir tai, kaip sunku gauti žaliavą.

Jei sūris gaminamas iš karvės pieno, žaliavos paprastai netrūksta. Bet jei pienas gaunamas iš asilės, briedės ar retos galvijų veislės, situacija visai kita. Tokių gyvūnų yra mažai, jie duoda nedaug pieno, o melžimas dažnai reikalauja daug rankų darbo.

Kita priežastis – kiekis. Kai kurie brangūs sūriai per metus pagaminami vos keliais šimtais kilogramų. Tai reiškia, kad jų negalima masiškai tiekti į parduotuves ar restoranus. Juos gauna tik nedidelis pirkėjų ratas.

Trečias veiksnys – įvaizdis. Kai sūris gaminamas iš reto pieno, brandinamas ypatingomis sąlygomis arba gardinamas auksu, jis tampa ne tik maistu, bet ir prabangos ženklu. Už tokį produktą mokama ne vien dėl skonio, bet ir dėl istorijos, retumo bei galimybės paragauti kažko, ko dauguma žmonių niekada nėra matę.

„Pule“ – serbiškas sūris iš asilų pieno

Pule sūris

Dažniausiai brangiausiu pasaulio sūriu vadinamas „Pule“. Jis gaminamas Serbijoje, Zasavicos gamtos rezervate, iš Balkanų asilų pieno. „TasteAtlas“ nurodo, kad šiam sūriui pagaminti reikia apie 25 litrų asilės pieno vienam kilogramui produkto, o patelė per dieną duoda labai mažai pieno.

Būtent pieno retumas ir rankų darbas lemia kainą. Šaltiniuose dažnai minima maždaug 600 JAV dolerių už svarą, tai yra už maždaug 454 gramus, kaina. Kai kuriais atvejais ji gali būti ir didesnė, nes sūris nėra įprastai parduodamas masinėje rinkoje.

„Pule“ nėra tiesiog keistas sūris dėl keistumo. Zasavicos rezervatas siejamas ir su Balkanų asilų išsaugojimu, todėl šio sūrio gamyba turi platesnę prasmę. Jo kaina atspindi ne tik skonį, bet ir gyvūnų retumą, jų priežiūrą bei ribotą pieno kiekį.

Skoniu jis apibūdinamas kaip baltas, trapus ir gana intensyvus sūris. Dalis šaltinių jį lygina su stipresniu mančegu ar brandintu avių pieno sūriu. Tačiau daugumai žmonių jis išlieka labiau legenda nei realus pirkinys, nes įprastoje sūrių parduotuvėje jo nerasite.

Briedžių pieno sūris iš Švedijos

Briedžių pieno sūris

Dar vienas neįprastas prabangus sūris gaminamas Švedijoje, Bjurholmo regione, „Älgens Hus“, arba Briedžių namuose. Jis gaminamas iš briedžių pieno, o tai jau savaime skamba kaip kulinarinė retenybė.

„Cheese.com“ nurodo, kad šis sūris gaminamas tik „Älgens Hus“ ūkyje ir siejamas su trimis briedėmis, kurių pienas naudojamas kelioms skirtingoms sūrio rūšims.

Kaina taip pat įspūdinga. „Atlas Obscura“ rašo, kad briedžių pieno sūris gali kainuoti iki 500 JAV dolerių už svarą. Jo brangumą lemia trumpas laktacijos laikotarpis, nedidelis pieno kiekis ir sudėtingas darbas su gyvūnais.

Švedų ūkyje gaminamos kelios šio sūrio rūšys: nuo švelnesnių baltųjų pelėsinių iki mėlynųjų ir fetą primenančių variantų. Tai ne produktas, kuris keliauja po viso pasaulio prekybos tinklus. Jo galima paragauti tik labai ribotose vietose, todėl kaina čia susijusi ne tik su skoniu, bet ir su prieinamumu.

Briedžių pieno sūris gerai parodo, kaip brangus produktas gali atsirasti ne dėl sudėtingos reklamos kampanijos, o dėl paprastos biologijos. Jei gyvūnas pieno duoda mažai, o melžti jį galima tik tam tikru metų laiku, net nedidelis sūrio gabalėlis tampa retenybe.

Sūriai su auksu: kai prabanga matoma plika akimi

Sūriai su auksu

Kai kurie brangūs sūriai išsiskiria ne reta pieno rūšimi, o prabangiais priedais. Vienas žinomiausių pavyzdžių – „White Stilton Gold“, siejamas su britų „Long Clawson Dairy“. Tai baltojo stiltono versija su valgomu auksu.

„Forbes“ rašė, kad „White Stilton Gold“ buvo sukurtas kaip šventinis riboto kiekio produktas ir kainavo apie 400 JAV dolerių už svarą. Tai minkštas baltasis stiltonas, praturtintas aukso elementais, todėl jo kaina labiau primena prabangos simbolį nei kasdienį maistą.

Svarbu nepainioti: baltasis stiltonas nėra tas pats, kas klasikinis mėlynasis stiltonas. Jis neturi tų pačių ryškių mėlynų gyslų, kurios siejamos su tradiciniu mėlynuoju sūriu. Brangioji versija išsiskiria būtent aukso priedais ir ribotu gamybos pobūdžiu.

Į panašią kategoriją patenka ir „Wyke Farms“ čederis su prabangiais priedais. „Wyke Farms“ yra viena žinomiausių Jungtinės Karalystės čederio gamintojų, savo istoriją siejanti su 1861 m. ir Somerseto regionu.

Kai kuriuose brangiausių sūrių sąrašuose minimas „Wyke Farms“ čederis su valgomu auksu ir baltaisiais triufeliais. „Forbes“ nurodė, kad toks čederis buvo vertinamas apie 200 JAV dolerių už svarą.

Šiuo atveju kaina kyla ne todėl, kad įprastas čederis staiga tapo retas. Ją kelia priedai, prekės ženklo istorija, ribota gamyba ir noras klasikinį britišką sūrį paversti prabangiu delikatesu.

Itališkas „Caciocavallo Podolico“ ir kiti reti vardai

„Caciocavallo Podolico“

Ne visi brangūs sūriai blizga auksu ar gaminami iš egzotiškų gyvūnų pieno. Kai kurie brangūs dėl tradicijos, retos galvijų veislės ir gamybos būdo. Toks yra itališkas „Caciocavallo Podolico“.

Šis sūris gaminamas iš Podolica veislės karvių pieno. Tai reta pietų Italijoje auginama galvijų veislė, o pats sūris priklauso tempiamos varškės, arba „pasta filata“, tradicijai. Jis dažnai formuojamas į ašarą ar kriaušę primenančią formą ir brandinamas pakabintas.

Jo kaina šaltiniuose nurodoma nevienodai. Kai kurie populiarūs sąrašai pateikia labai dideles sumas, tačiau kiti šaltiniai mini gerokai kuklesnes, nors vis tiek aukštas, kainas. „Mental Floss“ šį sūrį yra įtraukęs į brangių sūrių sąrašą ir nurodęs apie 50 JAV dolerių už svarą kainą, pabrėždamas retą Podolica karvių pieną ir jų racioną.

Tai geras priminimas, kad brangiausių sūrių sąrašai nėra tokie tikslūs kaip biržos lentelė. Kaina priklauso nuo brandinimo, partijos, pardavėjo, šalies ir to, ar kalbama apie realų rinkos produktą, ar apie ribotą gastronominę retenybę.

Vis dėlto „Caciocavallo Podolico“ vertinamas ne atsitiktinai. Jis siejamas su pietų Italijos kalnų ganyklomis, senomis gamybos tradicijomis ir pienu, kurio kiekis nėra didelis. Jo skonis gali būti sodrus, kiek aštrokas, su žolynų, vaisių ar laukinės augmenijos natomis, priklausomai nuo to, kur ganėsi gyvuliai.

Ką iš tikrųjų perkame mokėdami už tokį sūrį

Žiūrint į šias kainas lengva pagalvoti, kad brangiausi sūriai yra tiesiog maisto pasaulio kaprizas. Iš dalies taip ir yra. Ne kiekvienas skirtumas tarp 20 eurų ir 400 eurų už gabalėlį atsispindi vien skonio intensyvume.

Tačiau šių sūrių kaina pasako ir kitą dalyką. Ji rodo, kiek daug darbo, laiko ir biologinių ribų slypi už kai kurių produktų. Asilė ar briedė nėra karvė, kuri gali duoti dešimtis litrų pieno per dieną. Reta galvijų veislė negali konkuruoti su pramoniniu ūkiu. O riboto leidimo sūris su auksu nėra skirtas kasdieniam sumuštiniui.

Todėl tokie produktai dažniausiai perkami ne tam, kad pasisotintum. Jie perkami kaip patirtis, dovana, statuso ženklas arba gastronominis nuotykis. Vienam tai atrodys beprasmiškas pinigų švaistymas, kitam – galimybė paragauti pasaulio retenybės.

Paprastam sūrio mėgėjui svarbiausia galbūt ne kaina, o pati mintis: sūris gali būti labai skirtingas. Nuo kasdienio lietuviško fermentinio sūrio iki serbiško asilų pieno „Pule“, nuo britiško čederio iki švediško briedžių pieno delikateso.

Ir nors dauguma mūsų tokio sūrio greičiausiai niekada nepirks, apie juos skaityti vis tiek įdomu. Jie primena, kad net toks paprastas produktas kaip sūris gali turėti istoriją, geografiją, biologiją ir šiek tiek teatro.

Trumpai tariant, brangiausi pasaulio sūriai kainuoja ne vien dėl skonio. Jų kainą kuria retas pienas, mažos partijos, ilgas darbas, prabanga ir pasakojimas, kurio negali uždėti ant paprasto kainų lipduko.