Kodėl nėščiai moteriai nepatariama krikštyti kito vaiko: sena taisyklė turi kelis paaiškinimus

Krikštynų rytą namuose jau sudėtos žvakės, paruošta maža balta skraistė, o šeima laukia vieno svarbiausių žmonių – krikštamotės. Tačiau vos išgirdus, kad ji laukiasi, tarp vyresnių giminaičių neretai stoja nejauki tyla: „Gal geriau šįkart nerizikuoti?“ Jauna moteris gali pasijusti taip, tarsi jos nėštumas staiga taptų kliūtimi būti šalia vaiko, kuriam ji nori pažadėti rūpestį ir palaikymą.

Tokia nuostata Lietuvoje girdėta daugybėje šeimų. Vieni ją priima kaip griežtą taisyklę, kiti numoja ranka į „senelių prietarus“, o treti atsiduria per vidurį – nenori įžeisti artimųjų, bet ir nesupranta, kodėl laukiantis kūdikio būtų negalima krikštyti kito vaiko. Šios tradicijos šaknys glūdi ne vien tikėjime bloga lemtimi: joje susipynė seni simboliai, rūpestis nėščiosios savijauta ir šeimų noras išvengti nerimo kupinos dienos.

Svarbiausia suprasti paprastą dalyką: nėštumas savaime nepadaro moters blogesne ar netinkama krikštamote. Daug kas priklauso nuo šeimos religinių pažiūrų, konkrečios bendruomenės papročių ir pačios moters savijautos. Vis dėlto sena taisyklė išliko ne šiaip sau – ji pasakoja, kaip anksčiau žmonės suprato gyvybę, atsakomybę ir ribą tarp dviejų šeimų.

Du kūdikiai viename rituale seniau atrodė per daug

Senajame papročių pasaulyje nėštumas buvo laikomas labai jautriu, ypatingu laikotarpiu. Moteris nešioja dar negimusį vaiką, o krikštynose simboliškai priima pareigą lydėti kitą – jau gimusį – vaiką. Būtent šis dviejų vaikų susitikimas vienoje apeigoje kai kam keldavo nerimą: manyta, kad nereikėtų „dalytis“ dėmesiu, globa ar likimu.

Žmonės kartais sakydavo, kad abu vaikai gali tapti pernelyg susieti, varžytis dėl laimės ar sveikatos. Šiandien tokie aiškinimai skamba kaip prietarai, ir nėra pagrindo jų laikyti realia grėsme. Tačiau anuomet, kai kūdikių ligos, persileidimai ir gimdymo komplikacijos buvo dažnesnė bei skaudesnė kasdienybės dalis, šeimos bandydavo apsisaugoti visais jiems suprantamais būdais.

Todėl draudimas greičiausiai buvo ne tiek bausmė nėščiajai, kiek bandymas ritualu įvesti tvarką į tai, kas atrodė nepaaiškinama ir pažeidžiama. Kai žmogus negali daug ko kontroliuoti, jis ima laikytis ženklų, papročių ir taisyklių. Taip atsiranda nuostatos, kurios keliauja iš kartos į kartą net tada, kai pirminė jų baimė jau seniai praranda pagrindą.

Krikštamotė buvo ne vien šventės viešnia

Krikštynos šeimai nėra tik gražios nuotraukos, vaišės ir dovana vaikui. Tradiciškai krikštatėviai prisiimdavo moralinį įsipareigojimą: domėtis vaiko gyvenimu, palaikyti jį, o prireikus – padėti šeimai. Dėl to vyresnės kartos žmonėms nėščios moters dalyvavimas tokioje rolėje kartais atrodydavo tarsi per didelė našta vienu metu.

Ypač jei nėštumas sunkesnis, moterį vargina pykinimas, nuovargis ar gydytojų rekomenduotas poilsis. Krikštynų diena dažnai prasideda anksti, tęsiasi bažnyčioje, vėliau persikelia prie stalo, kur tenka daug bendrauti, keliauti ir būti dėmesio centre. Iš rūpesčio gimęs pasiūlymas pailsėti kartais skamba kaip draudimas, nors iš tiesų jis turėtų būti tik pagarbus klausimas: ar tau pačiai bus gerai?

Čia ir slypi svarbus skirtumas. Negalima spręsti už moterį vien todėl, kad ji laukiasi. Viena būsima mama jaučiasi puikiai ir nori su džiaugsmu būti krikštamote, kita galbūt nenori įsipareigoti ar fiziškai neturi jėgų ilgam šventės maratonui. Abi situacijos normalios, o sprendimas neturėtų būti grįstas vien giminės baime, kad „taip nedaroma“.

Kodėl nėščiai moteriai nepatariama krikštyti kito vaiko: sena taisyklė turi kelis paaiškinimusNuotrauka: Pixabay / FotofreaksKL

Bažnytinė prasmė ir šeimos prietarai nėra tas pats

Dažnai šeimoje susimaišo du skirtingi dalykai: tikėjimas ir liaudiškas paprotys. Žmonės gali būti tikintys, norėti vaiką krikštyti ir rimtai vertinti krikštatėvių vaidmenį, tačiau kartu perduoti senus pasakojimus apie nelaimes, kurios esą nutiks nesilaikant vienos ar kitos taisyklės. Baimė dažnai būna stipresnė už ramų pokalbį, todėl nėščiosios pasirinkimas imamas vertinti kaip blogas ženklas.

Krikšto esmė yra dvasinis ryšys ir krikštatėvių pasiryžimas padėti vaikui augti tikėjime bei gyvenime. Nėštumas šio noro nepanaikina. Jei šeimai kyla abejonių dėl konkrečių religinių reikalavimų ar apeigų, protingiausia ne spėlioti prie šventinio stalo, o iš anksto pasitarti su kunigu, kuris krikštys vaiką.

Toks pokalbis dažnai nuima įtampą. Jis leidžia atskirti tai, kas yra šeimos tradicija, nuo to, kas iš tiesų svarbu pačiam krikštui. Ir svarbiausia – nepalieka būsimos mamos vienos gintis nuo miglotų priekaištų, kad ji savo noru esą „prisišaukia“ kažką blogo.

Kaip išvengti įtampos, kai giminė turi tvirtą nuomonę

Nemaloniausia šios temos dalis dažnai prasideda ne bažnyčioje, o virtuvėje, kai vienas artimasis pasako savo nuomonę, kitas ją palaiko, o šventės organizatoriai ima nerimauti. Tėvai gali jaustis lyg spaudžiami rinktis tarp jiems brangaus žmogaus ir giminės ramybės. Nėščia moteris tuo metu gali išgirsti, kad jos dalyvavimas neva užgoš krikštijamą vaiką ar pakenks jos pačios kūdikiui.

Tokioje situacijoje verta kalbėti ne apie prakeiksmus ar draudimus, bet apie tikrąsias aplinkybes. Ar moteris nori būti krikštamote? Ar ji supranta šio vaidmens reikšmę? Ar jos sveikata ir savijauta leidžia ramiai dalyvauti ceremonijoje? Jei atsakymai teigiami, vien senas prietaras neturėtų nubraukti jos ryšio su šeima ir vaiku.

Kita vertus, būsimos mamos sprendimas atsisakyti taip pat neturi būti laikomas įžeidimu. Kartais žmogus sąžiningai supranta, kad artimiausiais mėnesiais visas jo dėmesys bus skirtas savam kūdikiui, sveikatai ir šeimos ritmui. Tokiu atveju geriau pasakyti tai atvirai, nei sutikti iš pareigos ir vėliau jaustis kalta, kad pažado nepavyksta ištesėti.

Sena taisyklė, kad nėščiai moteriai nepatariama krikštyti kito vaiko, labiau pasakoja apie ankstesnių kartų nerimą nei apie tikrą pavojų dviem vaikams. Gražiausias sprendimas gimsta tada, kai vietoj baimės lieka pagarba: krikštijamam vaikui, būsimai mamai ir jos teisei pačiai nuspręsti, kiek meilės bei atsakomybės ji gali pažadėti.