Vairuotojai nebenori būti stebimi savo automobilyje: nauji modeliai erzina ne varikliais, o kameromis salone

Automobilis ilgą laiką buvo viena iš paskutinių vietų, kur žmogus jautėsi gana laisvai. Įsėdi, uždarai duris, įsijungi muziką, važiuoji savo reikalais. Tačiau naujausių modelių salone vis dažniau atsiranda kameros, jutikliai, veido stebėjimo sistemos, elektroninės rankenos ir ekranai, per kuriuos reikia valdyti net paprasčiausias funkcijas.

Daliai pirkėjų tai jau nebe patogumas, o riba, kurios jie nenori peržengti. Žmonės pradeda ieškoti automobilių, kuriuose būtų mažiau salono stebėjimo, mažiau ekranų ir daugiau paprastų fizinių mygtukų. Kitaip tariant, vis daugiau vairuotojų nori ne „išmaniausio“ automobilio, o tokio, kuris tiesiog leidžia važiuoti be jausmo, kad kažkas nuolat žiūri į veidą.

Apie šią tendenciją rašė ir „Wall Street Journal“, aprašęs vairuotojus, kurie sąmoningai vengia naujausių technologijų. Vieni sudarinėja nepageidaujamų funkcijų sąrašus, kiti renkasi senesnius automobilius, treti ieško modelių, kuriuose dar liko įprasti jungikliai.

Kodėl salono kameros pradėjo kelti nepasitikėjimą

Automobilių gamintojai tokias sistemas pristato kaip saugumo priemonę. Kamera gali stebėti, ar vairuotojas neužsnūdo, ar žiūri į kelią, ar per ilgai nukreipė akis į šoną. Jei sistema nusprendžia, kad dėmesys sumažėjo, ji įspėja garsu, vaizdu ar vibracija.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiška. Pavargęs ar telefoną tikrinantis vairuotojas kelyje kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems. Tačiau problema prasideda tada, kai žmogus ima jaustis stebimas net tada, kai tiesiog važiuoja į darbą, veža vaiką į mokyklą ar stovi spūstyje.

Vairuotojams kyla paprasti klausimai: kas tiksliai fiksuojama? Ar duomenys saugomi? Ar jie gali būti perduodami draudikams, gamintojams, servisams, programinės įrangos partneriams? Ar automobilis tik įspėja apie nuovargį, ar kartu kuria vairuotojo elgesio profilį?

Kai atsakymai neaiškūs, net ir saugumo technologija pradeda atrodyti kaip privatumo rizika.

ES taisyklės reiškia, kad stebėjimo tik daugės

Ši tendencija atsirado ne vien dėl gamintojų noro prikrauti automobilius naujovių. Europoje saugumo reikalavimai naujiems automobiliams griežtėja. Naujų modelių įranga turi vis dažniau atpažinti vairuotojo nuovargį, dėmesio praradimą ir pavojingas situacijas.

Tai reiškia, kad ateityje vairuotojo elgesį stebinčios sistemos taps ne išimtimi, o norma. Automobilis galės ne tik pyptelėti neprisisegus diržo, bet ir sekti akių kryptį, galvos judesius, reakciją į kelią.

Tikslas aiškus – mažiau avarijų. Tačiau dalis pirkėjų mato ir kitą pusę: kuo daugiau privalomų jutiklių, tuo mažiau pasirinkimo tiems, kurie nenori kameromis stebimo salono.

Anksčiau žmogus galėjo rinktis automobilį pagal variklį, kėbulo tipą, kuro sąnaudas ar kainą. Dabar vis dažniau tenka domėtis ir tuo, kokios sistemos jus stebės važiuojant.

Vairuotojus erzina saugumo sistemos

Ekranai vietoj mygtukų tapo dar vienu pykčio tašku

Vairuotojus erzina ne tik kameros. Daug nepasitenkinimo kelia ir dideli jutikliniai ekranai, pakeitę įprastus mygtukus. Kai kuriuose automobiliuose per ekraną reikia reguliuoti temperatūrą, ventiliatorių, sėdynių šildymą, veidrodėlius ar net elementarias salono funkcijas.

Popieriuje tai atrodo modernu. Realybėje vairuotojui tenka žiūrėti į meniu, spausti kelis kartus ir nukreipti dėmesį nuo kelio. Senas fizinis mygtukas turėjo vieną privalumą – jį galėjai rasti beveik nežiūrėdamas.

Būtent todėl kai kurie gamintojai jau pradeda trauktis nuo kraštutinio ekranų garbinimo. „Volkswagen“ yra pripažinusi, kad fizinių mygtukų atsisakymas buvo klaida, ir žada juos grąžinti bent svarbiausioms funkcijoms.

Tai rodo, kad pirkėjų kantrybė turi ribas. Automobilis gali būti išmanus, bet jei norint padidinti šildymą reikia naršyti po ekraną, toks „progresas“ ima atrodyti absurdiškai.

Kodėl dalis žmonių renkasi senesnius automobilius

Kai nauji automobiliai tampa vis labiau panašūs į kompiuterius ant ratų, dalis vairuotojų atsigręžia į senesnius modelius. Ne todėl, kad jie būtinai geresni visais atžvilgiais, o todėl, kad juose mažiau perteklinės elektronikos.

Senesniame automobilyje dažniau yra fiziniai mygtukai, paprastesnės durų rankenos, mažiau programinės įrangos, mažiau kamerų ir mažiau sistemų, kurios nuolat primena, pataiso ar perspėja. Kai kuriems tai reiškia daugiau kontrolės ir mažiau nerimo.

Kiti ieško naujų, bet paprastesnių modelių – tokių, kuriuose dar išliko aiškus valdymas, o ne visa salono logika perkelta į ekraną. Tai tampa nauju pirkimo kriterijumi: ne tik kiek automobilis kainuoja, bet ir kiek jis kišasi į vairuotojo kasdienybę.

Saugumas ar sekimas – kur riba?

Svarbiausias klausimas nėra paprastas. Vairuotojo dėmesio stebėjimo sistemos tikrai gali padėti išvengti nelaimių. Pavargęs vairuotojas, ilga kelionė, monotoniškas greitkelis – tokiose situacijose įspėjimas gali būti labai svarbus.

Tačiau saugumas neturėtų tapti universaliu pasiteisinimu rinkti vis daugiau duomenų. Jei sistema stebi žmogų, pirkėjas turi aiškiai žinoti, ką ji daro, kur keliauja informacija ir ar jis gali kontroliuoti nustatymus.

Automobilis vis dažniau tampa ne tik transporto priemone, bet ir duomenų rinkimo įrenginiu. Jis žino, kur važiuojate, kaip greitai stabdote, kur sustojate, kokius maršrutus renkatės, o dabar – dar ir kaip atrodote vairuodami.

Dėl to dalies pirkėjų pasipriešinimas yra suprantamas. Jie nebūtinai yra prieš saugumą. Jie prieš jausmą, kad už savo pinigus perka daiktą, kuris juos nuolat analizuoja.

Automobilių ateitis bus išmanesnė, bet pirkėjai jau siunčia signalą

Tikėtina, kad kamerų, jutiklių ir automatinių įspėjimų automobiliuose artimiausiais metais nemažės. Saugumo taisyklės juda viena kryptimi, o gamintojai toliau kurs sistemas, kurios stebi vis daugiau vairuotojo veiksmų.

Tačiau pirkėjų reakcija jau tampa per didelė, kad ją būtų galima ignoruoti. Žmonės nori aiškumo, pasirinkimo ir paprasto valdymo. Jie nori automobilio, kuris padeda, bet neperima visos kontrolės. Kuris perspėja, bet nesijaučia kaip kamera ant ratų.

Ši kova dar tik prasideda. Vienoje pusėje – saugumo technologijos ir reguliavimas. Kitoje – vairuotojai, kurie nebenori būti stebimi kiekvieną kartą užvedę automobilį.

Ir panašu, kad ateityje renkantis automobilį teks klausti ne tik „kiek jis ima degalų“ ar „kiek nuvažiuoja viena įkrova“. Vis dažniau skambės kitas klausimas: kiek jis žino apie mane?