Prancūzija tiesiog „džiūsta”: vandens ribojimai jau palietė beveik 70 proc. šalies, jei taip toliau – žmonės nebeturės vandens

Prancūzija šią vasarą susiduria ne tik su karščiu, bet ir su vis sunkiau valdoma sausra. Po kelių alinusių kaitros bangų vandens trūkumas tapo kasdienybe didelėje šalies dalyje: beveik 70 proc. Prancūzijos teritorijos jau įvesti įvairaus lygio vandens naudojimo apribojimai, o dešimtys tūkstančių žmonių pajuto tiesioginius vandens tiekimo sutrikimus.

Tai nebe vien ūkininkų ar gamtosaugininkų problema. Sausra pasiekė miestus, kurortus, namų ūkius ir vandentiekio sistemas. Kai kur gyventojams tenka taupyti kiekvieną litrą, o labiausiai nukentėjusiose vietovėse vanduo paliekamas tik būtiniausiems poreikiams – gėrimui, sveikatos priežiūrai ir civilinei saugai.

Kai vandens nebegalima naudoti net įprastiems darbams

Iki rugpjūčio 9-osios beveik visoje žemyninėje Prancūzijos dalyje, įskaitant Paryžių, buvo paskelbtas bent žemiausio lygio perspėjimas dėl vandens trūkumo. Dar rimtesnė padėtis 67 iš 101 šalies departamento – ten jau galioja aukščiausio lygio perspėjimai.

Tokie ribojimai reiškia, kad įprasti vasaros darbai tampa draudžiami arba smarkiai ribojami. Daug kur nebegalima laistyti vejų ir sodų, pildyti baseinų, plauti automobilių, ribojamas žemės ūkio laukų laistymas. Tai smūgis ne tik patogumui, bet ir ūkiams, turizmui, mažiems verslams bei vietos bendruomenėms.

Labiausiai nukentėjusiose vietovėse kalbama jau ne apie estetiką ar žalios vejos išsaugojimą. Ten svarbiausia, kad žmonės turėtų ką gerti, o ligoninės, gelbėjimo tarnybos ir gyvybiškai svarbios paslaugos galėtų veikti be trikdžių.

Požeminis vanduo taip pat senka

Sausros pavojų didina tai, kad mažėja ne tik upių ar ežerų vandens lygis. Apie 75 proc. požeminio vandens telkinių, iš kurių Prancūzija gauna didelę dalį geriamojo vandens, yra žemiau įprasto sezoninio lygio.

Tai ypač neramina, nes požeminis vanduo paprastai laikomas tam tikru rezervu sunkesniems laikotarpiams. Kai senka ir jis, situacija tampa gerokai rimtesnė. Tam įtakos turi ir kritulių trūkumas, ir didesnis vandens naudojimas vasarą – žemės ūkyje, turizmo sektoriuje, buityje.

Liepa Prancūzijoje buvo išskirtinai sunki: tai buvo karščiausias mėnuo šalies stebėjimų istorijoje ir trečias pagal sausringumą. Kritulių visoje šalyje iškrito beveik 70 proc. mažiau nei įprasta. Tokie skaičiai paaiškina, kodėl vandens sistemos pradeda neatlaikyti.

Kai kur vanduo atvežamas cisternomis

Sausros padarinius jau pajuto daugiau nei 30 tūkst. žmonių, susidūrusių su vandentiekio vandens tiekimo sutrikimais. Kai kuriose vietovėse geriamasis vanduo gyventojams pristatomas cisternomis arba tiekiamas buteliuose.

Tai viena tų situacijų, kai klimato problema iš statistikos virsta labai paprastu buitiniu klausimu: ar šiandien iš čiaupo bėgs vanduo? Ar bus kuo nusiprausti, išvirti maistą, pasirūpinti vaikais, vyresniais žmonėmis, gyvūnais?

Tokios naujienos ypač svarbios ir keliautojams. Prancūzija išlieka viena populiariausių Europos krypčių, tačiau vykstant į šalį dabar verta pasidomėti ne tik karščio prognozėmis, bet ir vietiniais vandens ribojimais. Kai kuriuose regionuose gali būti ribojamas baseinų naudojimas, sodų laistymas, dalis paslaugų ar buities įpročių, kurie turistams paprastai atrodo savaime suprantami.

Atokvėpio kol kas nematyti

Padėtį blogina tai, kad Prancūziją pasiekia dar viena karščio banga. Artimiausiomis dienomis šalies pietryčiuose temperatūra gali kilti iki 35 laipsnių, o karštis plėsis ir į kitas teritorijas. Tai reiškia dar didesnį vandens poreikį ir dar didesnį spaudimą jau išsekusioms sistemoms.

Prancūzijos vyriausybė planuoja skubų posėdį, kuriame bus svarstoma, kaip reaguoti į sausros krizę. Tačiau akivaizdu, kad greito sprendimo čia nėra. Lietus gali palengvinti situaciją, bet vien kelių liūčių neužtenka, jei sausra ilgai alino dirvožemį, upes ir požeminius vandens telkinius.

Prancūzijos pavyzdys rodo, kaip greitai vasara iš atostogų sezono gali virsti išbandymu. Kai karštis tęsiasi savaitėmis, o lietaus beveik nėra, vanduo tampa ne fonine patogumo dalimi, o pagrindiniu išlikimo ir kasdienybės klausimu. Ir kuo ilgiau tokios vasaros kartosis, tuo dažniau Europa turės kalbėti ne apie tai, kaip patogiai gyventi karštyje, o kaip apskritai užtikrinti tai, kas iki šiol atrodė savaime suprantama.