Siaubo filmas „Ledų pardavėjas“ išvedė žiūrovus iš salių: vienus supykino žiaurumas, kitus – dirbtinis intelektas

Naujas siaubo filmas „Ledų pardavėjas“ dar nespėjo tapti įprasta kino teatrų premjera, bet jau spėjo užsidirbti vieną triukšmingiausių metų reputacijų. Per slaptus seansus dalis žiūrovų neištvėrė iki pabaigos – vieni paliko sales, kiti socialiniuose tinkluose rašė, kad toks filmas buvo per sunkus net patyrusiems siaubo žanro gerbėjams.

Tai nėra tas atvejis, kai žiūrovai tiesiog išsigando kelių šuolių iš tamsos. Filmas šokiruoja ne atmosfera, o itin agresyviu smurtu, vaikų įtraukimu į žiaurias scenas ir keistu saldžios vaikystės simbolio – ledų pardavėjo – pavertimu kruvina košmaro figūra.

Dar daugiau pasipiktinimo sukėlė režisieriaus Eli Rotho prisipažinimas, kad kuriant filmą buvo naudotas generatyvinis dirbtinis intelektas. Dalis žiūrovų tai priėmė kaip dar vieną ženklą, kad „Ledų pardavėjas“ peržengė ne tik skonio, bet ir kino kūrybos ribas.

Žiūrovai pirko bilietus nežinodami, ką pamatys

Ypač nemaloni patirtis teko tiems, kurie į „Ledų pardavėją“ pateko per slaptų seansų programas. Tokiuose kino vakaruose žiūrovai bilietus įsigyja iš anksto nežinodami, koks filmas bus rodomas. Kartais tai tampa maloniu siurprizu – žmonės pamato laukiamą premjerą anksčiau už kitus. Šį kartą daliai salėje sėdėjusiųjų tai virto labai prastu pasirinkimu.

Socialiniuose tinkluose pasirodė pasakojimų, kad kai kuriuose seansuose iš salės išėjo po kelis, kitur – apie dešimt ar daugiau žmonių. Vieni skundėsi, kad filmas tiesiog per žiaurus, kiti rašė, jog jis ne tik nemalonus, bet ir prastas.

Pats režisierius žiūrovų reakciją, regis, priėmė kaip siaubo filmo sėkmės ženklą. Jis yra sakęs, kad žmonės rėkė, o vienu atveju kažkas esą išbėgo ir apsivėmė. Pasak jo, siaubo filmui keisčiausias komplimentas yra žiūrovo frazė: „Negalėjau jo pabaigti.“

Tačiau ne visi kino gerbėjai tai laiko komplimentu. Daliai žiūrovų toks požiūris atrodo ne drąsa, o sąmoningas bandymas šokiruoti bet kokia kaina.

Siužetas sukasi apie vaikams dalijamus ledus

„Ledų pardavėjo“ istorija konstruojama aplink šiurpų personažą – ledų pardavėją, kuris vaikams duoda keistą desertą. Po to vaikai tampa nevaldomi ir pradeda žudyti miesto suaugusiuosius.

Vien ši idėja jau skamba provokuojamai, nes filmas remiasi labai jautria riba: vaikiška estetika čia maišoma su brutaliu smurtu. Tokia priešprieša siaubo kine naudojama seniai, tačiau šiuo atveju žiūrovų reakcijos rodo, kad daugeliui vaizdai pasirodė per tiesmuki, per kruvini ir per mažai pagrįsti istorija.

Anonse jau matyti scena, kurioje vaikai dalyvauja itin žiauriame suaugusiojo nužudyme. Būtent tokios scenos ir tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl filmas aptarinėjamas ne kaip tiesiog dar vienas siaubo darbas, o kaip skandalas.

Eli Rothas nėra naujokas šioje teritorijoje. Jo „Hostel“ kadaise taip pat garsėjo žiaurumu ir kai kur buvo vertinamas itin prieštaringai. Tačiau net ir prie Rotho stiliaus pripratusiems žiūrovams „Ledų pardavėjas“ pasirodė sunkiai pakeliamas.

Ne visi išėjo dėl siaubo – daliai filmas tiesiog nepatiko

Įdomu tai, kad neigiama reakcija nėra vien apie smurtą. Dalis žiūrovų teigia, jog išėjo ne todėl, kad jiems buvo per baisu, o todėl, kad filmas pasirodė silpnas, nemalonus ir neturintis aiškios prasmės.

Tai svarbus skirtumas. Siaubo žanre šokas pats savaime dar negarantuoja gero filmo. Žiūrovai gali priimti žiaurumą, jei jis turi atmosferą, idėją, įtampą ar stiprų pasakojimą. Tačiau kai smurtas atrodo kaip vienintelis filmo tikslas, net siaubo mėgėjai pradeda klausti, ar tai dar kinas, ar tik bandymas priversti žmogų nusisukti nuo ekrano.

Filmo vertinimai taip pat kol kas labai prasti. Skelbiama, kad „Rotten Tomatoes“ jis turėjo vos 28 proc. teigiamų įvertinimų, o IMDb – 3,8 balo. Britų žurnalas „Empire“ filmui skyrė tik vieną žvaigždutę ir apibūdino jį kaip nemalonų, bjaurų ir paliekantį blogą skonį.

Tokie vertinimai rodo, kad skandalas filmui atnešė dėmesio, bet ne būtinai pagarbą.

Dirbtinis intelektas tapo antru skandalo sluoksniu

Jeigu žiūrovų išėjimai iš salių būtų vienintelė istorijos dalis, „Ledų pardavėjas“ greičiausiai liktų dar vienu kraštutiniu siaubo filmu. Tačiau papildomą pyktį sukėlė žinia, kad kūrybos procese buvo naudotas generatyvinis dirbtinis intelektas.

Eli Rothas aiškino, kad DI buvo panaudotas tik nedidelėje filmo dalyje ir kad tai buvo technologijų bei kūrybos susijungimas, padėjęs įgyvendinti jo viziją. Vis dėlto tokie žodžiai daugeliui kino gerbėjų nuskambėjo priešingai, nei tikėtasi.

Internete režisierius sulaukė griežtos kritikos. Žmonės piktinosi, kad dirbtinis intelektas neturėtų būti vadinamas kūrybiškumo pratęsimu, ypač kai kalbama apie kino sritį, kurioje dirba vaizdo efektų specialistai, dailininkai, animatoriai ir kiti kūrėjai. Daliai žiūrovų DI panaudojimas tapo ne technine smulkmena, o principiniu klausimu: ar siaubo filmas dar gali girtis „vizija“, jei dalį jos atiduoda algoritmams?

Prie diskusijos prisidėjo ir pabaigos titruose minima vaizdo efektų studija, kuriai padėkota už darbą su dirbtiniu intelektu. Tai tik dar labiau sustiprino įtarimus, kad DI nebuvo tik nereikšmingas pagalbinis įrankis.

Ar šokas dar parduoda bilietus?

„Ledų pardavėjo“ istorija atveria platesnį klausimą apie šiuolaikinį siaubo kiną. Kada žiaurumas tampa menine priemone, o kada – tik pigiu triuku? Ar žiūrovų išėjimas iš salės tikrai reiškia, kad filmas pasiekė tikslą? O gal tai ženklas, kad kūrėjai supainiojo siaubą su atstūmimu?

Siaubo filmai visada bandė peržengti ribas. Jie gąsdino, erzino, provokavo, vertė žiūrovus susidurti su tuo, ko jie nenori matyti. Tačiau šiandien publika dažnai reikalauja daugiau nei vien šoko. Žiūrovai nori, kad net kraštutinė istorija turėtų priežastį, įtampą, idėją ir pagarbą tam, ką rodo.

„Ledų pardavėjas“ kol kas atrodo kaip filmas, kuris labiau skaldo nei įtikina. Vieniems jis taps ekstremalaus siaubo smalsumo objektu, kitiems – pavyzdžiu, kaip toli galima nueiti bandant sukelti reakciją. Tačiau viena aišku: apie šį filmą kalbama ne tyliai.

Ir galbūt būtent to kūrėjai labiausiai norėjo. Tik klausimas, ar kino salę paliekantis, supykęs ir pasibjaurėjęs žiūrovas vis dar yra pergalė, ar jau perspėjimas, kad šokiruoti dar nereiškia sukurti gerą filmą.