Po kelių metų parduotuvėje ims keistis net įprastos pakuotės: 2030-ieji taps lūžio tašku

Šiandien parduotuvėje retai susimąstome, kas nutiks jogurto indeliui, kavos pakeliui ar skalbiklio buteliui tada, kai juos išmesime. Svarbiausia, kad pakuotė būtų patogi, neatplyštų pakeliui namo ir apsaugotų produktą. Tačiau po kelerių metų vien gražaus dizaino ir patogumo nebepakaks. Europos Sąjungoje pakuotės turės būti kuriamos taip, kad jas iš tikrųjų būtų galima perdirbti.

Pokytį numato naujasis ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas. Jis įsigaliojo 2025 metais, o didžioji dalis jo nuostatų pradedama taikyti nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d. Vienas svarbiausių etapų laukia 2030-aisiais – tada perdirbamumas taps konkrečiai vertinama pakuotės savybe, o ne vien gražiu užrašu ant etiketės.

Nebepakaks parašyti „perdirbama“

Didžiausias skirtumas paprastas: bus vertinama ne vien tai, iš kokios medžiagos pagaminta dėžutė, butelis ar maišelis. Svarbi taps visa pakuotės konstrukcija.

Reglamente numatyta, kad pakuotė turi būti suprojektuota medžiaginiam perdirbimui. Bus vertinama, ar jos dalis galima atskirti, ar rūšiavimo įrenginiai pajėgia ją atpažinti, ar perdirbus gaunama pakankamai kokybiška antrinė žaliava. Nuo 2030 metų pakuočių perdirbamumas bus skirstomas į A, B ir C klases, o mažiau nei 70 proc. perdirbamumo ribą pasiekiančios pakuotės bus laikomos techniškai neperdirbamomis.

Tai reiškia, kad gamintojams teks pažvelgti net į smulkmenas, kurių pirkėjas prie lentynos dažniausiai nepastebi.

Problema gali būti ne pats plastikinis butelis, o jo etiketė. Ne kartoninė dėžutė, o jos danga. Ne indelis, o klijai, kuriais prie jo pritvirtintos kitos dalys. ES reglamente tarp vertinamų dalykų tiesiogiai minimos etiketės, klijai, dažai, spaudos dažai, dangos, uždarymo elementai ir skirtingų medžiagų deriniai. Net labai tamsi plastiko ar popieriaus spalva gali apsunkinti rūšiavimą arba pabloginti iš atliekų gaunamos medžiagos kokybę.

Todėl dalis šiandien įprastų pakuočių gali būti perdarytos. Tikėtina, kad vis dažniau matysime paprastesnes konstrukcijas, lengviau atskiriamas dalis ir daugiau iš vienos pagrindinės medžiagos pagamintų pakuočių.

Pokytis gali būti pastebimas ir plika akimi

Pirkėjui visa tai skamba kaip tolima gamintojų problema, tačiau galiausiai pokytis persikels tiesiai į parduotuvės lentyną.

Produkto sudėtis gali likti tokia pati, prekės ženklas taip pat, tačiau jo pakuotė atrodys kitaip. Gamintojams teks atsisakyti sprendimų, kurie gražiai atrodo reklamoje, bet trukdo pakuotę surūšiuoti ar perdirbti.

Pavyzdžiui, daugiau dėmesio bus skiriama tam, ar etiketė neuždengia per didelės pakuotės dalies, ar kamštelis ir kitos detalės netrukdo rūšiavimui, ar skirtingas medžiagas įmanoma atskirti. Ypač daug klausimų kyla dėl įvairių daugiasluoksnių ir kelių medžiagų pakuočių, nes būtent jų konstrukcija gali apsunkinti perdirbimą. Reglamente tokios lanksčios ir standžios daugiamedžiagės pakuotės išskiriamos atskirose vertinimo kategorijose.

Pokyčiai palies ir plastiką. Nuo 2030 metų tam tikroms plastikinėms pakuotėms numatytas minimalus po vartojimo atliekų perdirbto plastiko kiekis. Priklausomai nuo pakuotės rūšies, reglamente nustatytos skirtingos ribos – nuo 10 iki 35 procentų, nors kai kurioms pakuotėms numatytos išimtys.

2030-ieji bus tik pradžia

Svarbu ir tai, kad 2030 metais reforma nesibaigs.

Pirmasis didelis etapas orientuotas į tai, ar pati pakuotė suprojektuota taip, kad ją būtų galima perdirbti. Nuo 2035 metų kartelė kils dar aukščiau – bus vertinama ir tai, ar konkrečios rūšies pakuotės realiai pakankamu mastu surenkamos, rūšiuojamos bei perdirbamos veikiančioje infrastruktūroje. Kitaip tariant, nepakaks laboratorijoje įrodyti, kad pakuotę teoriškai galima perdirbti. Reikės, kad tai veiktų ir realiame atliekų tvarkymo pasaulyje.

Dar griežtesnis etapas numatytas 2038 metais: tuomet rinkoje iš esmės turėtų likti tik aukštesnes A arba B perdirbamumo klases atitinkančios pakuotės.

Pirkėjui visa ši reforma greičiausiai neateis vieną rytą kaip staigus lentynų perversmas. Pakuotės keisis palaipsniui, gamintojams atnaujinant gamybos linijas ir produktų dizainą. Vieną dieną pastebėsime kitokią etiketę, kitą – paprastesnį indelį ar plonesnę dėžutę.

Tačiau kryptis jau aiški. Pakuotė nebebus vertinama tik pagal tai, kaip gerai ji parduoda produktą. Vis svarbiau bus tai, kas su ja nutinka tada, kai produktas jau suvartotas ir ji atsiduria rūšiavimo konteineryje.