Žmonės keičia šildymo sistemas, bet pamiršta vieną detalę: dėl jos šiluma tiesiog išeina į lauką

Ar yra buvę, kad po naujo katilo, šilumos siurblio ar radiatorių pakeitimo namuose lyg ir turėtų būti šilčiau, tačiau vakare vis tiek norisi užsimesti megztinį? Termostatas rodo nustatytą temperatūrą, sistema dirba, sąskaitos nemažos, o prie lango ar lauko durų jaučiasi toks menkas, bet labai atkaklus šaltis. Tuomet žmogus ima įtarti, kad pasirinko netinkamą įrenginį.

Dažnai bėda slypi ne pačioje šildymo sistemoje. Ji gali pagaminti šilumą, bet negali jos sulaikyti namuose, jeigu pastatas nėra sandarus. Per plyšius, nesutvarkytas langų ir durų vietas, palėpės perdangas ar įvairias angas šiltas oras tyliai keliauja lauk, o į jo vietą veržiasi šaltas.

Tai ypač apmaudu po brangesnio remonto. Žmogus investuoja į modernesnį sprendimą, tikisi mažesnių išlaidų ir jaukesnių kambarių, tačiau vietoj to gauna nuolat dirbančią sistemą. Šiluma namuose nėra vien tai, ką pagamina katilas ar siurblys – tai ir gebėjimas neleisti jai pabėgti.

Nauja sistema nepataiso namo plyšių

Šildymo įrangą matome kasdien: ji stovi katilinėje, turi ekraną, vamzdžius, nustatymus. Sandarumo problemos dažniausiai lieka paslėptos. Jos gali būti už apdailos, aplink langų rėmus, po palange, prie stogo konstrukcijų ar ten, kur į namą įvesti vamzdžiai ir kabeliai.

Kai šiose vietose lieka nesandarumų, šildymo sistema priversta kompensuoti nuostolius. Ji šildo intensyviau, ilgiau arba dažniau įsijungia, nors kambaryje norimas komfortas taip ir neatsiranda. Žmogų erzina ne vien didesnė sąskaita – kur kas labiau vargina jausmas, kad namuose negali rasti stabilios, ramios šilumos.

Sandarumas nereiškia, kad būstas turi tapti uždaryta dėže be oro. Tai reiškia, kad oras turi judėti ten, kur numatyta, o ne per atsitiktinius plyšius. Kai šviežias oras patenka kontroliuojamai, namuose lengviau išlaikyti ir šilumą, ir normalesnę drėgmę.

Šaltis dažniausiai išduoda save mažais ženklais

Ne kiekvienas nesandarumas iškart pasitinka stipriu skersvėju. Kartais jo požymiai visai buitiški: užuolaida prie lango vos kruta, grindys prie lauko durų visuomet šaltesnės, viename kambario kampe sunku sušilti, o šalia palangės nuolat jaučiasi vėsesnis oras. Šie maži nepatogumai ilgainiui tampa įpročiu, nors neturėtų būti laikomi normalia namų dalimi.

Ypač aiškiai tai pajunta šeimos su mažais vaikais ir vyresni žmonės. Vaikas žaidžia ant grindų, senjoras sėdi prie lango ar darbo stalo, o kambaryje esanti temperatūra jiems nereiškia tiek pat, kiek tam, kuris vaikšto ir nuolat juda. Vienas termometro skaičius nepasako, ar namuose iš tiesų jauku.

Dirbantiems iš namų ši problema irgi pažįstama: ryte įjungtas šildymas, per pietus kambarys lyg ir prišyla, bet vakare vėl traukia šalčiu. Tokiose situacijose norisi dar pakelti temperatūrą, nors kartais protingiau pirmiausia išsiaiškinti, per kur namas praranda šilumą. Kitaip mokama už šildymą, kuris labiau aptarnauja lauką nei kambarius.

Žmonės keičia šildymo sistemas, bet pamiršta vieną detalę: dėl jos šiluma tiesiog išeina į laukąNuotrauka: Unsplash / Beth Stevenson

Kodėl ši detalė taip dažnai lieka paskutinėje vietoje

Šildymo sistemos keitimas daugeliui atrodo aiškus darbas: senas įrenginys išmontuojamas, naujas sumontuojamas, nustatymai suderinami. Sandarumo gerinimas yra mažiau patrauklus, nes reikalauja žiūrėti į visą pastatą. Reikia įvertinti ne vien sienas, bet ir jungtis, angokraščius, perdangas, duris, palėpę bei remonto metu atsiradusias vietas.

Be to, žmogus dažnai tikisi vieno ryškaus sprendimo. Nusipirkus naują šilumos siurblį ar katilą norisi tikėti, kad jis vienas išspręs visus ankstesnius nepatogumus. Tačiau šildymas ir namo sandarumas veikia kaip viena sistema: vienas gamina šilumą, kitas lemia, kiek jos išliks viduje.

Čia yra ir kita pusė. Ne kiekvienas būstas gali būti sutvarkytas per vieną sezoną, o didesni darbai kainuoja ir reikalauja planavimo. Senesnių namų savininkams tenka rinktis, nuo ko pradėti, o meistrams svarbu neapsiriboti vien matoma įranga – pasakyti, jei nauja sistema veiks geriau tik kartu sutvarkius akivaizdžius šilumos praradimo taškus.

Pirmiausia verta ieškoti ne galingesnio šildymo

Jeigu po šildymo sistemos atnaujinimo namuose vis tiek nejauku, nereikia skubėti kaltinti vien įrenginio. Naudinga ramiai pereiti per būstą vėsesnę, vėjuotą dieną ir atkreipti dėmesį, kur jaučiamas oro judėjimas, kur susidaro šaltesnės zonos, ar tvarkingai užsidaro lauko durys ir langai. Kartais daug pasako net senas, paprastas įprotis: prie probleminės vietos palaikyti ranką ir palyginti ją su kita kambario dalimi.

Aiškesnį vaizdą gali padėti susidaryti pastato būklę išmanantis specialistas. Svarbu ne ieškoti vienos stebuklingos siūlės, o suprasti bendrą situaciją: kur prarandama daugiausia šilumos ir kokius darbus verta atlikti pirmiausia. Vienur pakanka sutvarkyti langų ar durų reguliavimą bei sandarinimą, kitur problema gali slypėti gerokai aukščiau – palėpėje ar perdangos vietose.

Taip pat nereikėtų užklijuoti visų tarpų aklai ir pamiršti vėdinimo. Užsandarintas būstas be tinkamo oro pasikeitimo gali atnešti kitų rūpesčių – drėgmę, rasojančius langus, tvankumą. Tikslas yra ne užrakinti namą, o sukurti tvarką: šiluma lieka viduje, o šviežias oras patenka sąmoningai ir kontroliuojamai.

Naujas šildymo įrenginys gali būti puikus sprendimas, tačiau jis nėra stebuklingas pleistras namui su plyšiais. Tikras komfortas prasideda tada, kai šiluma ne tik pagaminama, bet ir turi kur pasilikti. Kartais didžiausias pokytis namuose prasideda ne katilinėje, o nuo nepastebimos vietos prie lango, durų ar palėpės.