Tokios kraujo grupės erkės tiesiog vengia. Kas gali būti saugus miške?

Ar ir jums po pasivaikščiojimo miške atrodo, kad erkės kažkodėl renkasi būtent jus? Vienas žmogus grįžta su pilnomis pintinėmis grybų ir nė vieno įkandimo, o kitas dar tik išveda šunį prie upės – ir vakare jau randa įsisiurbusią erkę. Tuomet lengva patikėti pasakojimais, kad kai kurių kraujo grupių žmonės miške esą yra beveik „nematomi“.

Tačiau raminanti mintis apie saugią kraujo grupę gali būti pavojinga. Nėra pagrindo laikyti, kad kuri nors kraujo grupė žmogų patikimai apsaugo nuo erkių. Todėl miške saugesnis nėra tas, kurio pase įrašyta viena ar kita kraujo grupė, o tas, kuris supranta, kaip erkės randa auką, ir po išvykos nepatingi savęs apžiūrėti.

Čekijos mokslininkai atliko nedidelį bandomąjį tyrimą, kuriame stebėjo 100 rūšies erkių nimfų reakciją į skirtingas ABO sistemos kraujo grupes.

Paaiškėjo, kad erkės dažniau rinkosi A (II) kraujo grupę, o rečiausiai – B (III). Eksperimento metu skirtumas tarp šių kraujo grupių buvo statistiškai reikšmingas.
Tačiau tai nereiškia, kad III kraujo grupę turintys žmonės yra apsaugoti nuo erkių įkandimų. Tyrimas buvo nedidelės apimties ir atliktas laboratorinėmis sąlygomis, todėl patys tyrėjai pabrėžė tik galimą kraujo grupės įtaką erkių pasirinkimui.

Erkė nelaukia, kol sužinos jūsų kraujo grupę

Erkės neklaidžioja po mišką ieškodamos konkretaus žmogaus kraujo. Dažniausiai jos laukia ant žolės, krūmų ar pakelės augalų, iškėlusios priekines kojas. Pro šalį praeinantis žmogus ar gyvūnas jas tiesiog paliečia, ir tada erkė įsikimba į drabužį, kailį ar odą.

Ją labiau domina tai, ką kūnas išduoda dar iki įkandimo: judesys, šiluma, iškvepiamas anglies dvideginis, prakaito ir odos kvapas. Vasarą, kai žmogus suprakaituoja, atidengia kulkšnis, eina per aukštą žolę ar prisėda pakelėje, jis erkei tampa lengviau pasiekiamas. Kraujo grupė čia nėra tas skydas, kuriuo būtų galima pasikliauti.

Pasakojimai apie „erkių nemėgstamą“ kraują dažnai gimsta iš labai paprasto palyginimo šeimoje ar draugų rate. Vienas žmogus dažniau vaikšto su šunimi, pjauna žolę sodyboje ar renka uogas, kitas laikosi tako ir dėvi ilgas kelnes. Skirtumas matomas akimis, bet jis kartais priskiriamas kraujo grupei, nors tikroji priežastis – visai kita.

Kodėl vienas randa erkę, o kitas – ne

Žmogus pyksta ne vien dėl paties vabzdžio ar voragyvio ant odos. Labiausiai erzina neteisybės jausmas: visi buvo tame pačiame miške, sėdėjo prie to paties laužo, bet tik vienam tenka nerimas, ar erkė neplatino ligų. Tokiu metu norisi rasti paprastą atsakymą – gal kaltas mano kraujas, kvapas ar „silpnesnis“ organizmas.

Iš tikrųjų daug lemia maršrutas ir smulkūs įpročiai. Erkė dažnai patenka ne giliai girioje, o visai šalia namų: sodo pakraštyje, aukštoje pievoje, prie ežero tako, vedžiojant augintinį. Ji gali keliauti drabužiais, todėl žmogus ją randa ne iškart, o po kelių valandų – ant kelių, kirkšnyse, pažastyse, už ausų ar plaukuose.

Svarbu ir tai, kad ne kiekviena įsikibusi erkė bus pastebėta vienodai greitai. Tamsesnė apranga, nuovargis po iškylos, skubėjimas į dušą ar maži vaikai, kuriuos dar reikia nuprausti ir pamaitinti, apsunkina apžiūrą. Todėl vienas žmogus gali sakyti, kad jo erkės „niekada nepuola“, nors iš tiesų jis jas tiesiog randa ir pašalina anksčiau.

Tokios kraujo grupės erkės tiesiog vengia. Kas gali būti saugus miške?Nuotrauka: Pexels / Mareks Steins

Miške nėra saugių kraujo grupių, bet yra saugesnių įpročių

Didžiausią ramybę suteikia ne spėliojimas apie kraujo grupę, o keli paprasti veiksmai prieš išeinant. Renkantis ilgesnes kelnes, uždaresnius batus ir drabužius, ant kurių lengviau pastebėti ropojančią erkę, jai sunkiau pasiekti odą. Einant verta laikytis tako vidurio ir nesibrukti per aukštą žolę, jei tam nėra reikalo.

Repelentai gali būti papildoma apsauga, tačiau jie nepanaikina poreikio tikrintis. Grįžus namo naudinga apžiūrėti ne tik save, bet ir vaikus bei augintinius, o drabužius iškart nusivilkti ir įvertinti, ar ant jų nieko neliko. Tai nėra perdėtas atsargumas – erkė maža, o jos įsisiurbimas dažnai iš pradžių visai nesukelia ryškaus skausmo.

Jeigu erkę randate įsisiurbusią, ją reikėtų pašalinti kuo greičiau, atsargiai suėmus kuo arčiau odos tinkamu įrankiu ir traukiant tolygiai. Nereikia jos tepti riebalais, spaudyti ar bandyti „uždusinti“ įvairiais naminiais būdais. Po to verta stebėti įkandimo vietą ir savijautą, o kilus nerimui ar atsiradus neįprastiems simptomams – kreiptis į medikus.

Ką verta suprasti šeimai, o ne tik tam, kuris eina į mišką

Senjorui, kuris kasdien tvarko daržą, rizika gali slypėti ne miško žygyje, o įprastame rytiniame darbe prie serbentų. Tėvams su vaikais sunkiausia tai, kad mažieji laksto ten, kur žolė aukščiausia, o vėliau nenori ramiai pastovėti apžiūrai. Šunį vedžiojančiai šeimai svarbu prisiminti, kad augintinis gali parnešti erkę į namus, net jei ji neįsisiurbė į jį patį.

Dar viena pusė – žmonės, kurie dėl darbo daug laiko praleidžia lauke. Jiems vien teorinio patarimo „saugokitės erkių“ neužtenka, nes pievų, parkų, sodybų ar miško išvengti neįmanoma. Čia padeda rutina: tinkama apranga, apsaugos priemonės ir kūno apžiūra turi tapti tokiu pat įpročiu kaip rankų nusiplovimas grįžus namo.

Miško ir parkų lankytojams nereikia gyventi baimėje ar atsisakyti pasivaikščiojimų. Gamta neturi virsti vieta, į kurią drįsta eiti tik tie, kurie mano turintys „laimingą“ kraujo grupę. Bet pasikliauti mitu vietoj atsargumo būtų tas pats, kaip važiuoti neprisisegus diržo vien todėl, kad iki šiol kelionės baigėsi sėkmingai.

Taigi saugus miške nėra žmogus su tariamai erkių nemėgstama kraujo grupe. Saugesnis tas, kuris po gražios dienos gamtoje skiria kelias minutes sau ir artimiesiems apžiūrėti. Erkėms mūsų prietarai nerūpi, tačiau laiku pastebėta erkė gali pakeisti visą šios istorijos pabaigą.