Į batus įbėrė grikių ir pats nustebo: senas triukas praverčia ne tik dėl kvapo

Grikiai daugeliui yra visiškai paprastas virtuvės produktas. Vieniems jie primena vaikystę, kai lėkštėje būdavo grikių košė su sviestu, kitiems – greitą vakarienę, kai nieko ypatingo gaminti nesinori. Bet retas, paėmęs saują grikių, pirmiausia pagalvoja apie batus.

Skamba keistai, bet būtent taip seniau kai kurie žmonės juos ir naudodavo. Ne sriubai, ne košei, o batams. Įberdavo į vidų, palikdavo per naktį arba trumpai pavaikščiodavo po kambarį, jei avalynė spaudė ar buvo nemaloni kojai. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip močiutės laikų pokštas, bet šis būdas turi visai paprastą logiką.

Grikiai yra sausi, kietoki, birūs ir gali sugerti dalį drėgmės. Todėl jie gali padėti, kai batai po dienos būna šiek tiek sudrėkę, prikaupę nemalonaus kvapo arba tiesiog norisi šiek tiek „pajudinti“ vidpadį ir pėdą. Aišku, stebuklo tikėtis nereikia, bet kaip buitinė gudrybė – gana įdomi.

Kodėl žmonės apskritai berdavo grikius į batus

Seniau batai dažnai būdavo tvirtesni, kietesni ir ne tokie patogūs kaip dabar. Nauja avalynė galėjo spausti, trinti kulną ar nemaloniai remtis į pėdą. Specialių vidpadžių, purškalų ar batų praplatinimo priemonių ne kiekvienas turėjo, todėl žmonės sugalvodavo paprastų būdų iš to, kas buvo po ranka.

Grikiai tokiu atveju tiko dėl kelių priežasčių. Jie nebyra į miltus kaip kai kurios smulkesnės kruopos, nėra lipnūs, neturi stipraus kvapo ir gana maloniai juda po pėda. Įbėrus jų į senas šlepetes ar laisvesnius batus ir trumpai pavaikščiojus, gaunasi savotiškas pėdų masažas. Iš pradžių jausmas gali būti keistas, lyg vaikščiotum ant smulkių akmenukų, bet po kelių minučių kai kam tai net patinka.

Žinoma, čia svarbu neperlenkti. Jei batai ankšti, o grikių pripilsite per daug, pėdai bus ne masažas, o spaudimas. Tokiu būdu galima tik dar labiau nutrinti odą. Todėl šis metodas labiau tinka laisvesnei avalynei, šlepetėms ar trumpam pabandymui namuose, o ne ilgam vaikščiojimui lauke.

Per naktį grikiai gali padėti sugerti drėgmę

Dar viena priežastis, kodėl šis triukas išliko, yra drėgmė. Po lietingos dienos, ilgesnio pasivaikščiojimo ar intensyvesnio avėjimo batai viduje kartais būna ne šlapi, bet nemaloniai drėgni. Tokia drėgmė greitai virsta kvapu, ypač jei batai stovi uždaryti koridoriuje arba spintelėje.

Įbėrus sausų grikių į medžiaginį maišelį ir palikus jį batuose per naktį, dalis drėgmės gali būti sugerta. Tai nėra profesionalus batų džiovintuvas ir neišgelbės permirkusių batų, bet lengvam drėgnumui toks būdas gali padėti. Ryte batus reikėtų išpurtyti, o grikius, jei jie sudrėko ar prisigėrė kvapo, geriau išmesti, o ne naudoti maistui.

Dar geriau grikius berti ne tiesiai į batą, o į ploną kojinę ar mažą audinio maišelį. Tada nereikės rankioti kruopų iš siūlių, pado kraštų ar vidpadžio. Be to, taip švariau ir paprasčiau.

Nemaloniam kvapui mažinti grikiai gali šiek tiek padėti, bet jei batai kvepia labai stipriai, vien kruopų neužteks. Tuomet jau reikia išimti vidpadžius, juos išdžiovinti, išplauti, jei galima, arba pakeisti naujais. Kvapas dažnai slepiasi ne pačiuose batuose, o vidpadžiuose.

Šildyti grikius galima, bet ne bet kaip

Sename pasakojime dažnai minima ir kita gudrybė – grikius pakaitinti ir naudoti kaip šilumos šaltinį. Kaimuose žmonės kartais šildydavo kruopas, supildavo jas į audinį ir dėdavo prie kojų, kad ilgiau laikytų šilumą. Principas panašus kaip su šildomomis pagalvėlėmis ar vyšnių kauliukų maišeliais.

Tačiau su batais čia reikia labai atsargiai. Karštų grikių tiesiai į avalynę berti nereikėtų. Pirma, galima nusideginti pėdas. Antra, galima sugadinti batų vidų, klijus ar medžiagas. Trečia, jei batai yra drėgni, šiluma gali sukurti dar prastesnę aplinką kvapams.

Jei jau norisi išbandyti šildymo variantą, saugiau grikius laikyti audinio maišelyje, pašildyti labai saikingai ir prieš dedant prie kojų būtinai patikrinti temperatūrą ranka. Tai turi būti maloni šiluma, o ne „dar pakentėsiu“. Tokie eksperimentai netinka vaikams, žmonėms su jautria oda ar tiems, kurie turi pėdų kraujotakos problemų.

Paprastas triukas, bet ne visiems batams

Grikių metodas gali praversti senoms šlepetėms, laisvesniems sportbačiams, guminiams batams ar avalynei, kurią reikia išdžiovinti po nedidelės drėgmės. Tačiau jo nereikėtų naudoti brangiems odiniams batams, labai ankštai avalynei ar batams su jautriais vidpadžiais. Kruopos gali palikti smulkių dalelių, patekti į siūles arba tiesiog sukelti nepatogumą.

Taip pat svarbu nepamiršti higienos. Jei grikiai buvo batuose, jų vieta jau nebe puode. Net jei atrodo švarūs, jie galėjo sugerti prakaitą, kvapą, drėgmę ir dulkes. Tokius grikius reikia išmesti.

Vis dėlto pats triukas įdomus tuo, kad parodo, kaip paprastai žmonės anksčiau spręsdavo kasdienes problemas. Nebuvo specialių purškalų, džiovintuvų, kvapų kapsulių ar ortopedinių vidpadžių kiekvienoje parduotuvėje, todėl gelbėjo tai, kas buvo namuose.

Ar verta pabandyti? Jei turite senas šlepetes, drėgnus sportbačius ar norite lengvo pėdų masažo namuose – galima. Tik geriau pradėti nuo mažo kiekio, naudoti maišelį ir nevaikščioti per ilgai. Grikiai batų naujais nepavers, bet kartais gali padaryti tai, ko iš jų visai nesitikėjote: sugerti drėgmę, sumažinti kvapą ir priminti, kad kai kurios senos buitinės gudrybės ne šiaip sau keliavo iš lūpų į lūpas.